Ką būtent? Kad Lietuvoje „nėra kultūros“, nes posovietiniais laikais „pasikeitė mentalitetas“: į tokį, kuriame svarbiausia – verslas. Kultūra – irgi verslas, todėl matuotina uždirbamais pinigais, pelnu, ir paliktina rinkos savireguliacijai, be valstybės globos.
O tai kultūrą veikia pražūtingai: „(...) pagal šią logiką, aukščiausia vertybė yra popsas, nes jis masinis: pramoga neša didžiausius pardavimus. Tai, kas yra paprasta, ką suvalgo net patys kvailiausi žmonės nūdienos pasaulyje, teikia didžiausią pelną. Tokiu būdu popsas tampa vertingiausias Lietuvoje. (...) Taigi verslas šia prasme iš meno vertinimų redukuoja intelektą, erudiciją, skonį ir kitus žmogaus individualius, asmeniškus sprendimus.“
Galima sutikti, kad kultūra qua kultūra nėra verslas, bet gali – kaip ir viskas – būti ir juo. Kad verslo tikslai – tikslai tik verslo, o ne visų žmogaus veiklos formų (nors, galop, jei pelnas yra tam tikra nauda, tai abstrakčiai suprastas „pelnas“ tikrai yra tikslas visko, ką individai ar visuomenės sąmoningai daro: kariaujama dėl „pelno“ išteklių, teritorijų ar politinės įtakos pavidalu, statoma dėl komforto, kurį teiks statiniai, mokomasi groti pianinu, idant pradinę nemokančiojo būklę papildytų naujo išlavinto įgūdžio „pelnas“, tuokiamasi, nes tikima, kad santuokinis gyvenimas atneša – „pelno“ – papildomų galimybių ir džiaugsmų, jei ne tiesioginės ekonominės naudos, etc.).
Taip pat ir su tuo, kad Lietuva netapo jokiais Šiaurės Atėnais. Netgi kad posovietiniai laikai pasirodė ne patys geriausieji: keliai, drabužiai, auditorijos, automobiliai neabejotinai įgavo naują, aukštesnę, kokybę, o štai kultūra (ir jos gamintojų gyvenimai) – nelabai.
Bet tada prasideda maestro paaiškinimai, kas kultūra yra, kam jos reikia ir kas kaltas dėl jos bėdų – ir hell unleashes (pragaras atsiveria).
Cituoju: „Ką ji duoda? Ryšį su visomis ankstesnėmis bendruomenėmis, su tauta. Mūsų buvimas tampa begalinis. Mes iš tos patirties gauname gyvenimo pojūtį, savęs suvokimą, universalų grožio jausmą. Ji yra moralės pagrindas, ji yra intelekto pamatas. Aukštasis praeities menas, Mozarto muzika neskatina narkomanijos, neskatina panirimo į savo kūno potraukių pasaulį, apgina nuo gyvuliškumo. Kultūra, kaip aukštųjų vertybių visuma, kuri reiškiasi aukštuoju menu, gina žmogų nuo kvailysčių, nuo agresijos ir keršto. (...) Harmonizuoja jausmus.“
Rimtai? Kultūros [tos, aukštosios] funkcija – kad žmonės narkomanais, girtuokliais ir ėdrūnais nevirstų (nuo to labai padeda Mozartas!), vaikų nemuštų ir neišleistų pusės atlyginimo nagų lakui? Kad meiliai šypsotųsi artimui savo ir nekerštautų?
Kultūra būtent tai daro ir todėl yra labai politiškai ir socialiai svarbus daiktas (kvaili valstybininkai nesupranta, kiek pinigų sutaupytų, užuot tuos pačius skyrę vėliau policininkams, reabilitacijos centrams, pašalpoms ir socialiniams darbuotojams)? Dar kartą: rimtai?
Jei taip, tai kultūra – sekmadieninės mokyklos pamokėlės mažaraščiams semi-asocialams, morozams ir fyfoms à la „Nu nu nu, taip negražu! Sveikatai kenkia! Nesimuškite, gyvenkite draugiškai, žiū, žibutė! Pauostyk – patiks!“, ir jos nereikia jokios geresnės.
Čia jo paties (ir kitų kultūros gamintojų) logika, jokio ne verslo. Ir kaip tik ji – ne verslas ir ne finansavimas – „kalta“ dėl bemaž visų vietinio kultūros pasaulio blogybių. Jei savo skaitytojus-žiūrovus-klausytojus įsivaizduoji žemiausio rango kvailiais, tai ir produkciją tegali sukurti vertą tokio kvailio dėmesio. As simple as.
Ji netgi neapsimoka. Anaiptol neapsimoka. Nes tokia publika neegzistuoja tikrovėje (ji klauso gero popso, o ne sukurto „Eurovizijos“ ekspertų) ir neseka iš verslo etikos – verslas pats skolinasi supratimus iš kultūrininkų ir jais tiki, o šie jį šeria būtent tokia teorija apie žmoniją.
Ir ne, kultūra nesaugo nei nuo narkomanijos, nei nuo tapimo žudiku maniaku. Kultūra – ne tam ir ne apie tai.