Vienos sistemos susitelkia ir šalina padarinius, taisosi, o kitos ima eižėti, dangstosi ir blaškosi. Pirmosios pateisina žmonių saugumo lūkesčius, antrosios atskleidžia savo neįgalumą. Vienos yra civilizuotos sistemos, o antros tik tokiomis apsimeta. Civilizuotame krašte gelbėja koordinuotos tarnybos, o valstybe apsimetusiose džiunglėse gelbėjasi kas kaip išmano.
Černobylis, 1986
Per Černobylio avariją 1986 m. gyvenau aspirantų bendrabutyje prie M. Mažvydo bibliotekos. Buvo gražios pavasario dienos, bet jas ėmė drumsti kaipmat pasklidę gandai apie radiacijos debesį, keliaujantį link Lietuvos.
Visa sovietinė žiniasklaida tylėjo. Atvirumą glastnost propaguojantis Michailas Gorbačiovas net neužsiminė apie kokį nors pavojų. Vienintelis šaltinis buvo užsienio radijo stotys, pasakojančios, kas nutiko ir kuo tai gresia.
Gamtos mokslų aspirantai iš savo institutų parsinešė Geigerio skaitiklius ir kelis kartus per dieną matuodavo radiaciją aplink mūsų bendrabutį. Fonas buvo padidėjęs. Iš kiemo dingo po medžiais stovėdavę vaikiški vežimėliai su kūdikiais, bet kieme esantis darželis dirbo lyg niekur nieko.
Iš lūpų į lūpas buvo perduodami patarimai gerti skiestą jodo tirpalą (nes tablečių nebuvo) ir raudoną vyną (parduotuvėse iki tol būdavo vienos rūšies moldaviško sauso raudono „Kaberne“, tačiau greitai jis tapo deficitas).
Penktą dieną po avarijos Gegužės pirmąją televizija rodė darbo žmonių demonstraciją Kijeve, vos 90 km nuo branduolinio sprogimo vietos. Lietuvos miestai irgi žygiavo pro tribūnas, pilnas vietinių vadukų. Jiems turbūt išrašė ir vyno, ir jodo už atliktą pareigą mojuoti lauke.
Bet katastrofa buvo per didelė, kad ją galėtų visai nuslėpti. Televizija ėmė rodyti žmones iš Černobylio, kurie į kameras pasakojo nejaučiantys jokių negalavimų. Prasidėjo rezervo šaukimas į kariuomenę, ir greitai visi žinojo, kad tie vyrai vežami avarijos likvidavimo darbams, į radiaciją. Sovietai nuosekliai baugindavo Vakarais, įtraukdami ir dokumentinius kadrus iš Hirošimos, todėl branduolinio sprogimo pasekmės sovietinei liaudžiai buvo įkaltos galvon.
Jonava, 1989
Praėjo treji metai ir komunistinė Lietuvos valdžia parodė lygiai tokį patį abejingumą žmonėms, kaip jos viršininkai iš Maskvos. 1989 m. Jonavos „Azote“ apvirto didžiulė amoniako talpykla. Ją nežinomi genijai kažkodėl buvo suprojektavę ant kojelių. Vietiniai pasakojo, kad per statybas dalį armatūros išvogė, todėl atramos išėjo silpnesnės, nei paskaičiuota. Viena kojelė lūžo, cisterna virto, ir išsiliejo 7500 tonų skysto amoniako. Dalis jo garavo, dalis užsidegė.
Sulėkę gaisrininkai puolė gesinti vandeniu, kaip įpratę. Pasirodė, kad cheminės medžiagos su vandeniu reaguoja, ir nuo to situacija dar labiau pablogėjo. Mokslus gesintojai ėjo per avariją, tam iš anksto paruošti nebuvo.
Alytus, 2019
Prisiminiau šiuos du įvykius dabar, kilus gaisrui Alytuje. Tas pats džiūgavimas, kad vėjas į kitą pusę, tas pats nutylėjimas, ką jis neša, tas pats aukščiausios valdžios abejingumas dėl žmonių sveikatos.
Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona keturias paras vieši Japonijoje, kur į simbolinį sostą sėda naujas imperatorius. Vizito netrumpina, ir net per dešimt dienų nuo gaisro pradžios neranda laiko apsilankyti Alytuje.
Aišku, jis nėra gaisrininkas, bet JAV prezidentai irgi nėra gelbėtojai. Nors jų pareigos daug sudėtingesnės negu Lietuvos vadovo, jie randa laiko nuskristi kelis tūkstančius mylių pas uraganą išgyvenusius Floridos gyventojus ar apsilankyti degančiuose Kalifornijos miškuose.
O čia – vos šimtas kilometrų nuo Vilniaus. Mažiau nei valanda Prezidento kortežui. Tačiau aukščiausiosios valdžios sąmonėje iki Alytaus yra neįveikiami šviesmečiai. Ten dabar gyvena nebe neapsisprendę rinkėjai, o reitingus aukštyn pumpuojantys gerbėjai. Jie jau paruošti remti prezidentą, o save tegul patys ramsto.
Kaip žinia, premjeras Saulius Skvernelis serga rimta liga, ir jam turbūt tikrai nederėtų rodytis prie nuodus skleidžiančios gaisravietės. Tačiau šiais laikais galima daugybe kitų būdų išsakyti palaikymą, parodyti rūpestį.
Premjeras netruko paskelbti paramą Ramūnui Karbauskiui, kaip partijos lyderiui, kai tik šį užkliudė pralaimėto balsavimo Seime šešėlis, tačiau bauginantis juodų dūmų kalnas virš Alytaus jam nepasirodė vertas dėmesio. Bet rado pagyrimo žodį koalicijos partnerei vidaus reikalų ministrei Ritai Tamašunienei, kai ši sugebėjo nusigauti iki Alytaus per tris paras ir pergalingai pranešti, kad gaisras užgesintas, nors jis tebeliepsnojo.
S. Skvernelis pats buvo vidaus reikalų ministras ir priešgaisrinė tarnyba jam nėra paslaptinga sritis. Juk kaitaliojo tenai viršininkus į saviškius, o darbuotojų motyvaciją atlyginimais yra taip sujaukęs, kad karininkui labiau apsimoka dirbti vairuotoju, o ne specialistu.
Galbūt todėl šis įvykis, realiai buvęs 5 lygio, buvo paskelbtas 4 lygio, kuris reikštų, jog dalyvauja 8 gaisrininkų mašinos ir vadovavimas nėra generolinis. Putokšlio, slopinančio padangų ugnį, Alytuje pilti negalėjo, nes neturi kuo jį surinkti. Palaistė juo iš pradžių, o toliau vadavosi vandeniu. Didžiuliais kiekiais.
Pasaulinė praktika rodo, kad ne visada padangų laužai gesinami. Pavyzdžiui, Šiaurės Jorkšyre, Šerburne, 2014 m. degė 15 000 tonų padangų. Aplinkosaugos agentūra patarė gaisrininkams nepilti vandens, nes susimaišęs su toksinais, jis padarytų dar daugiau žalos, pakliūdamas į požeminius vandenis. Padangas izoliavo ir leido sudegti. Vėjas teršalus nešė į Šiaurės jūrą, esančią maždaug už 20 kilometrų – ne iki kaimo už poros kilometrų, kaip pasakojama Lietuvoje apie Miklusėnus.
Nulinė atjauta dar kartą pasitvirtina, kad žaliavalstiečių partijos pavadinimas nieko bendro neturi su žmonėmis, kurie įsisegę ženkliuką su gandru. Pasirodo, jie per tuos keletą metų nerado laiko, o gal sugebėjimų sutvarkyti aplinkos apsaugos tarnybas Lietuvoje.
Pametęs galvą dėl alkoholio piliečių skrandžiuose sveikatos ministras lieka abejingas, kai žmonės į plaučius kvėpuoja tokias grožybes, kaip sieros dioksidas.
Seimo pirmininkas agronomas, matyt, negali atsidžiaugti išsaugojęs kėdę ir neatplėšia užpakalio nuo jos, kad aplankytų nežinioje atsidūrusius dzūkų ūkininkus.
Kas toliau?
Žemesnės valdžios grandys yra vertos viršūnėlių. Sekmadienį vakare Alytaus savivaldybės tinklapyje naujausi duomenys apie oro kokybę yra penktadienio 11 val., nors tą rytą, kaip skelbiama, kietųjų dalelių koncentracija didėjo. Kam reikalinga tokia atsiliekanti platforma, turinti duoti rekomendacijas gyventojams?
Joje sužinome, kad spalio 17 d. Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centre, Globos skyriuje, 2 aukšte, 10 palatoje sieros dioksido, kietųjų dalelių ir stireno normos viršijo didžiausią leistiną paros koncentraciją. Tas pats kitose trijose to pastato patalpose. Kitas matavimas darytas lopšelyje – darželyje „Putinėlis“ spalio 18 d. Abejose drabužinėse nustatyta tokia pati tarša, kaip pirmajame punkte.
Ir viskas. Kokia tarša lauke, jei viršytos normos viduje, uždarose patalpose, kur saugiau? Kaip keitėsi tarša kitomis dienomis? Kur taršos matavimai kitose miesto ir jo apylinkių vietose? Kai 2005 m. degė padangų perdirbimo gamykla Watertowne, Viskonsino valstijoje, pūtęs lengvas vėjelis teršalus nunešė net iki Mičigano ežero už 150 kilometrų.
Dirvožemio tyrimų taškai pažymėti žemėlapyje, bet rezultatų spalio 27 d. vakarą dar nėra paskelbta.
Kalbos apie taršą prasideda ir baigiasi ties Miklusėnais. Lyg toliau stovėtų siena, pro kurią teršalai neprasiskverbia. O tiesiai toliau – Balbieriškis, jei pučia piečiau – Marijampolė, jei šiauriau – Prienai ir Kaunas. Kokia yra tarša tomis kryptimis, ką daryti gyventojams? Sukitės patys, kaip išmanote.
Gyventojai net įspėti bijo išvažiuoti iš galimai užterštų vietovių, nes netiki, kad ištuštėjusių namų nepradės siaubti plėšikai, kurie tokiais atvejais kaip tarakonai išlenda iš visų pakampių. Ir gyventojai teisūs, nes jokios papildomos apsaugos gatvėse nemato ir netiki, kad ji bus atsiųsta.
Nors degančių padangų dūmai yra labai nuodingi, suvaldžius situaciją pasekmės nėra katastrofiškos. 2011 m. Fforestacho miestelyje Velse padangos degė 22 dienas. Iki šių metų buvo stebimi žmonės, praleidę dūmuose nuo vienos iki trijų dienų, ir paskelbtoje ataskaitoje rašoma, kad jokios bent kiek žymesnės įtakos jų tolesnei sveikatai nėra nustatyta.
Pirmoji avarijos Alytuje fazė baigėsi, patvirtinusi, kad širdimi į žmonių nelaimes Vilniuje sėdinti valdžia nereaguoja. O kokiu organu reaguosi, jei atjautos styga seniai nutrūko, besiropščiant į valdžios viršukalnes?
Dabar stebėkime, kaip jie reaguos šaltu protu, tirdami priežastis, nustatydami pasekmes ir pertvarkydami reagavimą taip, kad aktyviam savivaldybės merui nereiktų kliautis gera bendrapiliečių valia, kai reikės gauti privačią techniką iš verslininkų ir maisto gelbėtojams.
Šito gaisro dūmai abejingiems politikams nepraeis be pėdsakų. Įvykusi nelaimė pasieks jų rezervatą per rinkimus.
