Ė, nužudyti jie buvo, bet ne visų mirusiųjų vardai minėtini. Vienų kaulai balti, o kitų pageltę. Kaulų ieškotojams ir pageltusių persekiotojams žinotina tiksliau.
Ypač, kad Vilniaus meras atminimo vardą ant sienos vadino „garbinimu“. Linkęs atrodė net pats ateiti su kirtikliu, kapoti pastatus. Dabar jam reiktų imtis to prie Lukiškių aikštės. Gal kam kitam.
Fenomenas, kaip su žydais. Antai garbingas Lietuvos žydas Grigorijus Smoliakovas, išgyvenęs holokaustą, 1988 m. tikėjosi, kad baigsis jų sovietinis engimas. Publikacijoje jis būdingai pastebėjo, kad tokia jau nelaiminga žydų dalia: vieno prasižengimas arba nusikaltimas iškart priskiriamas visiems žydams.
Dabar interesantai ieško prasižengusio arba nusikaltusio partizano, kad suniekintų visą Lietuvos pasipriešinimo epopėją.
Arba – atskirai paimtą Birželio sukilimą, kuris žiauriai ardo Stalino-Putino mitologiją apie „savanorišką įstojimą“.
Regis, tokia zadanija, tad nesiliaus.
Tik Antanas Kraujelis ateina ir ateina link Antakalnio poilsinės nešdamas žinią: „Bus Lietuva.“