Todėl stengiuosi raminti ir kolegas, kuriems patinka trankyti politinėmis durimis ar, atsidūrus kiek sudėtingesnėje situacijoje, reikalauti pirmalaikių rinkimų.
Skubotumas pridaro daug problemų ne tik politikoje. Tačiau politiniame gyvenime už jį tenka mokėti didelę kainą. Pavyzdžiui, Seime skubama priimti kuo daugiau teisės aktų, kuriuos netrukus tenka taisyti ar „lopyti“. Neretai „taisome“ ir tai, kas nėra sugedę ir patys pridarome visiems problemų.
Kita vertus, Šiaurės Amerikos indėnams priskiriamas išmintingas posakis: „Jei pastebėjai, kad sėdi ant nugaišusio žirgo, nulipk.“ Kartais būna situacijų, kai kantrybė virsta delsimu ir privalome pripažinti, kad nei aukščiausios rūšies avižos, nei joks poilsis nugaišusio žirgo nebeprikels.
Suprantu, kad kai kalbame apie politines institucijas, nėra paprasta konstatuoti, jog jos tik imituoja, kad dar yra gyvos. Iš inercijos jose kažkas vyksta, juda, nors jos jau yra tapusios pamėklėmis.
Pavyzdžiui, dabartinis Seimas gali imituoti plenarinius posėdžius, gali net vykti diskusijos komitetuose, komisijose, tačiau tai visiškai nereiškia parlamento gyvybingumo, nes jis jau nebesugeba nieko daugiau, nei spręsti paties sukeltas problemas.
Ramūno Karbauskio serialas „Kas Seime šeimininkas?“ pritraukia žiūrovų, bet vargu, ar tokia yra tikroji Seimo misija? Net ant negyvo žirgo galima ką nors padėti, bet...
O gal klasikinis liberalizmas teisus ir be Seimo Lietuvoje gyventi net lengviau? Gal ir gerai, kad parlamentinė dauguma vis dar aiškinasi, kokia tai dauguma ir kaip išspręsti savo problemas – svarbu nesikiša į žmonių kasdienybę?
Tačiau politinių zombių problema yra ta, kad jie nuolat kelia problemas aplinkiniams. Geriausias to įrodymas – kitų metų Valstybės biudžeto svarstymas. Siūlau įdėmiau patyrinėti valstybės institucijų išlaidas. Susidaro toks įspūdis, kad grįžtame į feodalizmą, kai karalius mokesčius rinkdavo, kai jo dvaro poreikiams pradėdavo trūkti lėšų.
Labai jau toksiška ši gerovės valstybės versija. Labiau panašu į gerovę konkrečiam žmonių sąrašui.
Tai, kad nebeturime visavertes politinės valdžios išryškėjo ir Alytaus nelaimės atveju. Tuo metu, kai Alytaus žmonės susitelkė, kai vietos politiniai lyderiai įrodė, kad yra lyderiai, nacionalinė valdžia svarstė, ar tai lokali, ar nacionalinė nelaimė, ar reikia aktyviai veikti, o gal tik ramiai palaukti? Galiausiai, Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad gaistas sėkmingai užgesintas, tuo gerokai nustebindama Alytaus merą ir kitus miesto gyventojus, kurie, dėkui Dievui, vis dar linkę labiau tikėti savo akimis nei nacionalinių politikų pareiškimais.
Manau, kad per lengva būtų prašyti Jūsų atspėti, kur – Alytuje ar Seimo salėje, buvo aplinkos ir vidaus reikalų ministrai antradienį, kai buvo labai svarbu veiksmingai bendradarbiauti su vietos valdžia Alytaus regione, raminti vietos žmones, parodyti tikrą lyderystę? Aišku, kad Seime. Ir ne todėl, kad buvo iškviesti parlamentarų pasiaiškinti, bet todėl, kad Ramūnas Karbauskis liepė dalyvauti „pranckiadoje“.
Kas toliau? Net jei Seime pavyks kaip nors „prastumti“ iš visų pusių kritikuojamą kitų metų Valstybės biudžeto projektą, nebetikiu, kad tokios sudėties Seimas gali atsigauti.
Iškyla reali grėsmė, kad Pavasario sesijoje išnyks net menkiausi politinės kūrybos likučiai ir visi kankinsime nuo iš Seimo sklindančių politinių puvėsių smarvės. Deja, bet to išvengti galima tik vienu būdu – paskelbdami pirmalaikius rinkimus. Žinau, kad kritikai pareikš, kad ir vėl žmonės išsirinks tuos pačius ar beveik. Yra tokia grėsmė, tačiau, deja, kitos racionalios alternatyvos nebeturime.
Šis Seimas, balsų dauguma netrukus nuspręs, kad neegzistuoja gravitacijos ir Žemė plokščia. Aš labiau linkęs pasitikėti, kad pavyks išjudinti žmonių pilietiškumą ir mes sugebėsime atsakingiau ir išmintingiau išsirinkti naują Seimą, nei atsiras viltis, kad įsiutęs politinis Ramūno Karbauskio ir Agnės Širinskienės duetas atsikvošės.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai būtini, nes tai jau ne stabilumo, bet racionalumo išsaugojimo politiniame gyvenime klausimas.