Tarsi yra laimėtojas – Seimo pirmininkas V. Pranckietis – ir pralaimėjęs – R. Karbauskis. Bet realiai visi turėtų suvokti, kad šiame Seime kažkas ne taip ir tikrų laimėtojų nėra.

O šios dienos sunkumų ištakos buvo matomos dar per rinkimus. Nes „valstiečiai žalieji“, o, tiksliau, R. Karbauskis ir keli jo bendražygiai, į rinkimų sąrašą sutelkė ne politikus ir tuo labiau ne politikos profesionalus, o tiesiog tuos, kurie, jų manymu, jiems tinkami. Seimo pirmininku rinko ne galintį, o tą, kuris atrodė ramus ir nuosekliai mąstantis.

Rinko patogų, taigi dabar visas ginčas ir skandalas dėl politinio patogumo, o ne politinio principo ar intereso.

V. Pranckietis tikrai atrodė politiškai patogus ir ramus politikas. Bet, kaip žinia, perėjus rinkiminę ugnį ir daugumos formavimo vandenį, sunkiausias išbandymas yra varinės valdžios triūbos su eskortais ir apsauga.

Mes turėjome ir turime ramiai atrodantį asmenį, kuris dar supras, kad jo laimėjimas tėra iliuzija. Realiai jis tampa vienišu Seimo veikėju, kurį su draugiška šypsena išnaudos ir kairė, ir dešinė, ir valdantieji, ir opozicija.

Taigi naujus rinkimus V. Pranckietis pasitiks visiškai žilas ir be rimtos politinės atramos.

„Valstiečiai žalieji“ gal ir neišsibarstys, jie tą parodė ir per balsavimą dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku. Tyli „valstiečių žaliųjų“ dauguma neprotestuos ir nesiginčys, bet artėjantys rinkimai jiems vis labiau primins, kad jie, kaip politinė jėga, nuvylė rinkėjus.
„Valstiečiai-žalieji“ gal ir neišsibarstys, jie tą parodė ir per balsavimą dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku. Tyli „valstiečių-žaliųjų“ dauguma neprotestuos ir nesiginčys, bet artėjantys rinkimai jiems vis labiau primis, kad jie, kaip politinė jėga, nuvylė rinkėjus.
Lauras Bielinis

Pats R. Karbauskis, matyt, turėtų rengtis naujam – opozicijos – vaidmeniui ateinančiame Seime. Nors žinia, kad ambicijos neleidžia nurimti, todėl likusį laiką mes regėsime aistringą kovą su visais: koalicijos partneriais, nepaklusniais frakcijos viduje, ir, aišku, su opozicija ir V. Pranckiečiu asmeniškai. Tie, kurie mano, kad Seimo salėje buvo karšta, dar sužinos, kas yra karštis.

TS – LKD tarsi turėtų džiūgauti, nes jų oponavimas „valstiečiams“ puikiai matomas visuomenėje, gretos darnios ir kariaujamas nenuilstamas diskusijų karas. Bet vidinis nejaukumas turėtų būti, nes kuriasi net keli dešiniosios politinės pakraipos junginiai. Jie labai rimtai rengiasi kovoti ir dėl konservatizmo, ir dėl krikščioniškosios demokratijos principų. Taigi, TS – LKD atrodo karingai, vis bandydama būti visų dėmesio centre.

Bet realybėje partija suvokia, kad jau yra pasiekta tam tikra rinkiminė reitingų riba, kad idėjinis bagažas išeikvotas, ir tą ribą peržengti įmanoma tik pakeitus visą partijos strateginę orientaciją nuo kovos su valdančiaisiais į kovą dėl konstruktyvių idėjų.

Liberalai tiesiog yra ir tuo džiaugiasi. Neverta net vardyti jų problemų, bet galime pasidžiaugti, kad jie vis dar yra.

Socialdemokratai tyliai trina rankas, nes jų reitingai auga ir gal dar augs, bet Seime jų balsas vis tylesnis. Teks daug dirbti viešumoje, kad juos dar būtų galima atskirti nuo bendro opozicijos balso. Na, o „socialdarbiečiai“ tiesiog egzistuoja ir nesiskiria nuo mišrios frakcijos ar „Lietuvos gerovės“ frakcijos. Jie visi tiesiog yra didelė mišri Seimo masė, kuri prarado pozicijas ir balsą.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga turėtų rengtis diskusijoms dėl Irinos Rozovos atvejo. Jos situacija nėra palanki, nes šis atvejis ir rinkimų, ir politine prasme, ir net psichologiškai tampa svarbus ir naudingas tiek valdantiesiems, tiek ir opozicijai.

Taigi, politinės ambicijos, rinkiminė nežinomybė, nepasitenkinimas tuo, kas vyksta Seime, sukels aistrų. Bet neužmirškime: Seime dominuoja labai įvairių profesijų bei interesų atstovai, ir labai nedaug patyrusių, vertybiškai orientuotų ir politiškai įgudusių. Taigi dominuos tuštybė, kuri niekam neatneš pasitenkinimo.