Pristatydamas biudžetą Seime, ministras V. Šapoka jį pavadino realistiniu, subalansuotu ir atitinkančiu šiandienines realijas. Tačiau, matant bruzdesius visuomenėje, ministro panegirikos biudžetui atrodo panašesnės į fikciją, o ne realijas, atliepiančias piliečių lūkesčius.
Pasirašydami koalicinę sutartį, pažadėjome palaikyti valdžios sprendimus, kurie mažintų socialinę atskirtį, gerintų žmonių gyvenimą ir racionaliai skirstytų biudžeto lėšas. O racijos šiame biudžeto projekte randama vis mažiau.
Puiki iliustracija, tai pažadas šeimoms didinti išmokas („vaiko pinigai“) iki 100 eurų taip ir likęs pažadu, nes biudžete numatytas didinimas tik iki 60 eurų. Tą patį galima pasakyti ir apie koalicinės sutarties priede numatytą mūsų pasiūlymą didinti energetinio efektyvumo priemonių finansavimą, dėl kurio būtų galima ženkliai paspartinti renovacijos mastus.
Šiame biudžeto projekte matome tik naujus mokesčius, kurių pagrindu būtų galima kompensuoti patiriamas išlaidas. Bene garsiausiai kalbama apie transporto priemonių, bankų, prekybos centrų, nekilnojamojo turto mokesčius.
Viena vertus, galima sutikti su bankų mokesčiu, kuris jau pribrendo visuomenėje ir, žinant, kad Lietuvoje veikiantys bankai gauna vienus didžiausių pelnų Europos Sąjungos valstybėse, toks mokestis gali būti vertintinas kaip socialiai atsakingas ir racionalus.
Dar daugiau, apmokestinami ne visi, bet tik naujai registruojami automobiliai. Šiuo atveju susiduriama su paradoksalia situacija, kuomet neapmokestinamas transporto priemones turintys gyventojai terš registraciją vykdančių savininkų sąskaita. Šio mokesčio „neišdirbimą“ iki galo parodo ir paliktos akis badančios techninės klaidos, kurios buvo ištaisytos paskutinę minutę.
Mano galva, Lietuva turėtų pasekti kitų šalių pavyzdžiu ir apmokestinti visus taršius automobilius, įvedant visuotinį taršos mokestį, nesiejant jo su automobilio registracija. Taip pat peržiūrėti reikia ir Aplinkos ministerijos parengtą „Klimato kaitos programos kompensacinių išmokų fiziniams asmenims mažiau taršių judumo priemonių įsigijimui skatinimo“ planą, kuris suteikia galimybę, įsigyjant mažiau taršų automobilį, gauti 1000 eurų kompensaciją.
Jau garsiai kalbama, kad pastaroji kompensacija skirta daugiau nei vidutines pajamas gaunantiems asmenims, kas nėra socialiai atsakinga. Mano galva, valstybė, norėdama mažinti taršą, orientuotis turėtų į pačių taršiausių automobilių savininkus, skirdama bent 2000 eurų kompensaciją, atsisakant pačių taršiausių transporto priemonių. Tą kaip tik ir galima pasiekti įvedant visuotinį automobilių mokestį, atsisakant segregacijos tarp taršių ir mažiau taršių transporto priemonių.
Prekybos centrų apmokestinimas taip pat kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Pačiai idėjai gal ir būtų galima pritarti, tačiau dabar siūlomas reglamentavimas ir pasirinktas įstatymo įgyvendinimo kelias yra taisytinas.
Pirmiausia, idėja buvo išmesta prieš pat biudžeto pateikimą, kas reiškia, kad visuomenė neturėjo laiko diskutuoti apie šio apmokestinimo pliusus ir minusus. Viešai ir dabar atvirai sakoma, kad bet koks mokestis didiesiems prekybos centrams guls ant vartotojų pečių. Tai reiškia, kad susimokėti papildomai turėsime visi paprasti prekybos centrų klientai, mokėdami už prekių pabrangimą.
Taip pat akis bado ir įstatymo iniciatorių lyginimas su Lenkijoje veikiančiu įstatymu, esą lenkai džiaugiasi įvedę tokį mokestį ir jau raško vaisius. Tačiau realybė tokia, kad šis mokestis yra apskųstas Europos Komisijai, kuri kaip tik šiuo metu vykdo vertinimo procedūras ir yra sustabdžiusi mokesčio veikimą.
Apie nekilnojamojo turto mokestį kalbama jau keletą metų. Toks mokestis yra reikalingas, tačiau dabar siūlomas kelias yra neadekvatus. Orientuodamiesi į bene 30 tūkst. jaunų šeimų, ką tik įsigijusių būstą Vilniuje, ir joms užkraudami papildomą mokesčio naštą tikrai nesukursime gerovės valstybės. Mokestis privalo būti orientuotas į brangų, prestižinį turtą valdančius asmenis. Ačiū sveikam protui, kad bent dėl šio įstatymo projekto Seimas nusiuntė stiprų signalą ir grąžino jį iniciatoriams tobulinti.
Atskirai galime pakalbėti ir apie siūlymus didinti akcizus. Akcizo didinimą stipriam alkoholiui ir tabakui dar galime suprasti, nes jis orientuotas į sveikatą žalojančius asmenis, kurie patys ir susimokės didesnę kainą už ne pirmo būtinumo prekę. Tačiau visi tyli dėl kaimyninėse šalyse mažinamo akcizo minėtiems produktams.
Šiandien pristatyme biudžeto projekte pasakyta, kad valstybė planuoja iš akcizų padidinti biudžeto pajamas 53,5 mln. eurų, kurių didžioji dalis bus gauta iš dyzelinio kuro apmokestinimo. Visi žiūri į planuojamas pajamas, tačiau nutyli, kad akcizo didėjimą taip pat turėsime apmokėti kartu, per vartojimą. Reikia būti naiviam, jog nesuprastum, kad tiek vežėjai, tiek prekybininkai išaugusius transporto kaštus dėl akcizo didinimo nurašys į nuostolius, o ne užkraus vartotojams.
Iš akcizo didinimo žemdirbystėje naudojamam kurui Vyriausybė tikisi paimti 6,5 mln. eurų, sakydami, kad žymėto dyzelinio kuro kaina didės tik 3 ct už litrą. Tačiau realybė tokia, kad šis didėjimas yra paskaičiuotas iki mokesčių, pridėję PVM mokestį turėsime dar didesnį kuro kainos augimą, kas ne tik didins ūkininkų kaštus, bet atsilieps ir jų produkcijos kainai.
Ekspertai jau paskaičiavo, kad dėl dabar siūlomo akcizo padidinimo žemės ūkyje sukurto produkto vieneto kaina šoktels 0,15–0,17 ct. Tai reiškia, kad atitinkamai kils duonos gaminių, daržovių, pieno gaminių, mėsos produktų kaina. Kyla natūralus klausimas, ar išvis verta, dėl sąlyginai nedidelės sumos (t. y. planuojamų 6,5 mln. eur) surinkimo sulaukti bendro produkcijos kainų šuolio?
Biudžeto palaikytojai vis pabrėžia, kad nėra pinigų. Tačiau mes sakome, kad Vyriausybė negalvoja iš kur juos paimti. Norėdami gauti papildomų pajamų į valstybės biudžetą, turime tartis su visuomene, diskutuoti ir solidariai nuspręsti, koks mokestis galėtų būti naudingas mums visiems.
Kaip pavyzdį siūlyčiau idėją padidinti elektros kainą vartotojams 1 ct už kW. Skaičiai sako, kad Lietuvoje suvartojama apie 12 TWh elektros energijos. Tai reiškia, kad visuotinio pritarimo dėka, sutikę sumokėti vienu centu daugiau už 1 kW, galėtume gauti apie 120 mln. eurų pajamų į biudžetą. Tai reikštų, kad būtų galimybė atsisakyti valstybės investicijų programos lėšomis finansuoti energijos taupymo priemones. Tokiu būdu, galėtume sukurti fondą, skirtą pastatų atsinaujinimui į jį nukreipiant minėtą 1 ct už kW nuo elektros kainos.
Įgyvendinus šią idėją galima sukurti energiją taupančias investicijas, t. y. daugiabučių ir privačių namų modernizavimą praplečiant visuomeninės ir komercinės paskirties pastatų modernizavimu. Dar daugiau, kasmet biudžete turint 120 mln. papildomų eurų, nesunku pritraukti ir užsienio investicinius fondus, kurių dėka yra galimybė pasiekti pastatų modernizavimo tempus ne šimtais, bet tūkstančiais pastatų per metus.
Šios ir panašių idėjų įgyvendinimas galėtų suteikti stimulą valstybei papildant biudžetą ir kuriant šalį, kurioje norisi gyventi. Tad Vyriausybei linkiu atsikvošėti, įsiklausyti į išsakytas pastabas dėl biudžeto ir siekti konstruktyvaus darbo. Laiko subalansuoti biudžetą dar turime, o kol jo yra, lieka ir viltis.