Pirmiausia reiktų atsikratyti iliuzijų, kad Seime kilusi krizė gali būti išspręsta teismo keliu. Kuo giliau eisi į mišką, tuo medžių bus tik daugiau. Pirmalaikiai rinkimai – dar viena iliuzija. Manau, kad valdantieji tam priešinsis (ir jau priešinasi) labai aršiai, nes juos tai galutinai suskaldytų, o opozicijoje irgi bus tokių, kurie nemato reikalo baigti kadencijos anksčiau laiko.
Veriasi po teismo galėsiantis rastis vaizdas: vieną dieną iš kabineto surištomis rankomis ir kojomis išnešamas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, o kitą dieną naujasis Seimo vadovas Ramūnas Karbauskis, durims išlaužti skirta patranka šaudo į kabineto duris ir bando patekti į vidų, nes buvęs jo dėstytojas profesorius V. Pranckietis raktą prarijo. Apsauginiai nebežino, kurį iš vadovų reikia saugoti, užsienio svečiai – pas kurį vizito prašytis ir kurį pas save kviestis.
Noriu pabrėžti, kad pagrindinis konfliktas, kilęs tarp dviejų valdančiosios daugumos lyderių, nesutarimai grynai asmeninio pobūdžio, tačiau opozicija galėtų padėti iš tos aklavietės išeiti.
Siūlau trijų žingsnių kelią, kuris vos per vieną dieną nuramintų Seime kilusias aistras ir gal net padėtų visam Seimui pasirūpinti būtiniausiais darbais iki kitų metų Seimo rinkimų.
1. Valdantieji ir opozicija sutaria, kad balsavimas dėl Seimo pirmininko V. Pranckiečio, siekiant stabilumo tvirtinant valstybės iždo įstatymą, perkeliamas į gruodžio mėnesio pradžią, o konkrečią dieną nustato abi pusės. Kad iki to balsavimo nekiltų naujų konfliktų, nustatytą dieną vyktų balsavimas ir dėl Seimo pirmininko pavaduotojo Remigijaus Žemaitaičio, jeigu jis iki tos dienos pats nepasitrauktų.
2. Tokiam balsavimui dėl Seimo vadovų, vengiant vėliau galinčių kilti nereikalingų interpretacijų, reiktų formalaus teisinio pagrindo. Jis atsirastų, jeigu Seimo Etikos ir procedūrų komisija iki to laiko konstatuotų, jog tiek V. Pranckiečio sušauktas Seimo Valdybos posėdis, tiek valdančiųjų siekis balsuoti dar kartą nesant tam teisinio pagrindo, pažeidė Statuto reikalavimus.
Tai atvertų kelią teisėtam pakartotiniam balsavimui. Seimo Statutas turi įstatymo galią, o jį aiškinti paskirta būtent minėtai komisijai. Etikos ir procedūrų komisijos valia šiuo atveju prilygtų teismo sprendimui, todėl nebereiktų maltis visus metus teismų karuselėje ir kęsti visą tą chaosą.
Iš savo pusės galėčiau tik pridurti, kad pasigedau valdančiųjų ryžto, pavyzdžiui, pertvarkant ligoninių tinklą pagal jo efektyvumo rodiklius. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pasiteisino, kad pavargo, kad tam nebėra laiko, todėl šią valstybei svarbią sveikatos reformą padėjo į stalčių. Tačiau tai – ne pasiteisinimas, laiko dar yra ir būtų galima prie to sugrįžti.
Padėtis švietimo srityje kelia labai daug emocijų, nes opozicijos ir valdančiųjų požiūriai labai skiriasi. Lietuva švietimui šiuo metu skiria daugiau lėšų nuo Bendrojo vidaus produkto nei vidutiniškai kitos Europos Sąjungos šalys, tačiau dabartinė švietimo struktūra ir forma yra neefektyvios. Daugelio kaimo mokyklų vaikų žinios, kaip parodė Europos Komisijos tyrimas, smarkiai atsilieka nuo tų, kurie mokosi miestuose, kitaip tariant, konstatuota didžiulė žinių praraja.
Valdantieji savo rinkimų programoje buvo įsirašę būtinybę papildomai finansuoti neefektyvias kaimo mokyklas, todėl susidūrė su problema, kai iš papildomai skirtų lėšų švietimo įstaigoms, tik maža dalis atiteko miestui. Čia dėl ko nors tartis erdvės nematau, nes savo rinkimų programoje įrašytas tiesas valdantieji pirmiausia turėtų įrodinėti mokytojams. Opozicijos požiūris į švietimo reformą yra, greičiausiai, kardinaliai priešingas.
Miškų įstatymui, kuris į Seimą grįžo Konstituciniam Teismui pripažinus, kad jį priimant buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, galėtų būti skiriamas didesnis dėmesys iš abiejų pusių. Urėdijų reforma buvo grindžiama tuo, kad ją atlikti rekomendavo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Kitas motyvas buvo vietinis – savarankiškos urėdijos buvo užvaldytos vienos partijos ir tapo korupcinių susitarimų medžioklėse vieta.
Tačiau, įgyvendinus reformą ir palikus tik vieną juridinio asmens statusą turinčią urėdiją, vietinės problemos niekur nedingo. Į aukštus postus urėdijoje ir toliau skiriami medžioklėse galimai suderinti asmenys, medžiotojų būreliuose randasi naujos, jau su kitomis partijomis, susijusios įtakos grupės. Nelabai kas gali pasiūlyti ir alternatyvą plyniems miško kirtimams.
Taigi, miškų reforma praktiškai jokių problemų neišsprendė, todėl svarstant šį įstatymą iš naujo, reiktų naujo žvilgsnio ir naujo susitarimo, gal net kitokios urėdijų struktūros. Reikia aiškių piktnaudžiavimo ir korupcijos užkardymo priemonių toje srityje.
Valdantieji su opozicija galėtų surasti ir daugiau temų, apie ką galėtų kalbėtis bei tartis. Tačiau pirmiausia reiktų noro susitarti dėl elementarių procedūrų balsuojant dėl pareikšto nepasitikėjimo Seimo pirmininku. Nieko blogo neatsitiktų, jeigu būtų skirtas laikas iki gruodžio pradžios aistroms nurimti ir šalies iždo įstatymui priimti.