Sveikatos apsaugos sistema, turinti garantuoti žmonėms sąlygas gyventi sveikai, ilgai ir kokybiškai dabar, priešingai, įtvirtina nelygybę. Šios paslaugos mūsų piliečiams prieinamos ne vienodai.
Turtingiausi ir kiti, vadinkime tai elitu, atstovai gauna geresnę sveikatos apsaugą. Tai atsispindi ir skaičiuose. Lietuva 2014 metais turėjo antrą didžiausią procentinį skirtumą Europos Sąjungos (ES) šalyse tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių.
Kitose ES valstybėse, pavyzdžiui, Italijoje ar net krizę iki šiol išgyvenančioje Graikijoje, piliečių sveikata ir gyvenimo kokybė taip stipriai nepriklauso nuo jų pajamų.[1] Lietuva, rodo tyrimai, išgyvena didžiausią nelygybę ES, kai žmonių prašoma įvertinti savo sveikatos būklę ir apklausose vertinamos apklausiamų asmenų pajamos.[2]
„Dviejų greičių“ Lietuva arba galimybių nelygybė
2015 metų duomenimis, Lietuva buvo 6 vietoje ES pagal iš savo kišenės išleidžiamas lėšas medicinai (pagal procentinę išraišką).[3] 2016 metų duomenimis, Lietuvoje asmuo vaistams išleido 398 eurų, Nyderlanduose – 299 eurų, o Danijoje - 203 eurų. Priminsiu, kad Lietuvoje net 66 procentus išlaidų vaistams žmonės dengė iš savo kišenės.[4]
Tuo pat metu gydytojai – ant maišto ribų, o jaunoji medikų karta sėdi ant lagaminų ir rengiasi emigruoti ten, kur yra laukiama jų talentų ir mūsų universitetuose įgytų žinių. Ir visa tai vyksta sistemoje, kuri vadina save nemokama, t. y. viešąja sveikatos apsauga.
Gerovės valstybės priedermė – garantuoti, kad pagrindinės sveikatos priežiūros paslaugos būtų finansuojamos iš gyventojų sumokėtų mokesčių ir būtų pakankamai efektyvios, kad pasiektume bent jau ES vidurkį.
Abejoju, ar piliečiai patenkinti, kad mūsų sveikatos draudimo sistema mus verčia tiek daug mokėti iš savo kišenių vaistams, kai kitos, net panašios sveikatos apsaugos sistemos, geba kompensuoti reikšmingą dalį šių išlaidų.
Kaip ne kartą skelbė profesorius Vytautas Kasiulevičius, Lietuva nusėta teritorijomis, kuriose nėra gydytojų, čia mirtingumo rodikliai – aukščiausi. Jo žodžiais, jei, pavyzdžiui, jūsų kūdikis gimė kaime, šansai, kad jis gali mirti – keturis kartus didesni nei mieste.
Taip atsiranda „dviejų greičių“ Lietuva arba galimybių nelygybė.
Ar mes norime lygybės sveikatos apsaugos sistemoje, o ne „telefoninės medicinos“, kai brangios paslaugos turtingiesiems prieinamos iš karto per pažintis, o tie kam ne taip pasisekė, vargsta eilėse?
Jei mes susitariame, kad norime visuotinės sveikatos apsaugos, kuri būtų finansuojama viešaisiais finansais, tai, matyt, reiktų ją ir įgyvendinti iki galo. Sukuriant gerovės valstybę: kai „nemokama“ medicina paverčiama iš tiesų nemokama, prieinama ir efektyvia.
Kas trečia šeima abiturientui samdo korepetitorius
Tas pats – ir švietimo sistemoje, kuri, pripažinkime, iš dalies privatizuota.
Švietimo sistema Lietuvoje nėra pavyzdinė, mokinių pasiekimų skirtumai dėl pajamų nelygybės ir socialinės atskirties yra vieni didžiausių iš 72 PISA tyrimo šalių, bet įteisinome galimybę privačioms mokykloms gauti viešąsias lėšas.
Ar mes tikrai galime sau leisti iš tokio menko biudžeto finansuoti brangų ugdymą privačiose mokyklose ir darželiuose? Ar tikrai mes negalime išsikelti sau tikslo, kad tėvai nebūtų verčiami už pagrindines švietimo išlaidas mokėti reikšmingas sumas iš savo kišenių vaikų darželiui ar būti „apkraustomi“ beveik kiekviename mokyklos tėvų susirinkime?
Juolab, kai kas trečio abituriento tėvai, kaip rodo apklausos, samdo korepetitorius – taigi, ko neprimoka valstybė, primoka patys tėvai. Perka tie, kurie gali įpirkti.
Ar tikrai vadovėliai ir pratybos negali tapti skaitmeniniais ir nemokamais, jei mes už jų turinį sumokame savo mokesčiais? Galiausiai, ar mes tikrai negalime sąžiningai atsilyginti savo mokytojams, kultūros darbuotojams, medikams ar valstybės tarnautojams, kurie dažniausiai yra žeminami viešoje erdvėje ar menkinami darbo vietoje, kai pamato savo algalapius.
Taip, būtent tai – valstybės institucijos ir įstaigos, kurios veikdamos skaidriai ir efektyviai kelia piliečių pasitikėjimą – yra gerovės valstybės šerdis. Įtvirtinus pasitikėjimą valstybės įstaigomis, mokesčiai ir noras juos mokėti virs tarytum refleksu.
Jokio racionalaus žmogaus nepriversite mokėti mokesčių daugiau, jei už juos jis gaus tik daugiau privatizuotų, todėl brangesnių viešųjų paslaugų, didesnes kainas, didesnę nelygybę ir iš jos kylantį nesaugumą.
Tad vietoje simbolinių pakeitimų mokesčių sistemoje, sveikatos apsaugoje, švietime, viešojoje tvarkoje sutarkime dėl principo, kad esminės, konstitucinės, kiekvieną Lietuvoje gyvenantį aptarnaujančios, jį saugančios įstaigos ir jų teikiamos viešosios paslaugos, būtų prieinamos nepaisant žmogaus pajamų.
Neabejoju, kad mes tai galime pasiekti. Tačiau tam reikia Jūsų, aktyvios visuomenės dalies, paramos.
[1] Europe's New Social Reality: the Case Against Universal Basic Income; DANIEL SAGE AND PATRICK DIAMOND, p. 9
[2] Health Inequalities in Europe: Setting the Stage for Progressive Policy Action Timon Forster, Alexander Kentikelenis and Clare Bambra, p. 25
[3] Ten pat. p. 40
[4] Health at a Glance: Europe 2018 State of Health in the EU Cycle, p. 141