Atkurtos šalies trisdešimtmečio išvakarėse akivaizdu, kad senjorai, ypač sergantys ir negalintys savimi pasirūpinti, valstybei yra tarsi akmuo po kaklu. Tokią išvadą perša faktas, kad slaugos ligoninėje sergantis senolis gali praleisti keturis mėnesius per metus.

Kur jį dėti likusius aštuonis? Gerai, jeigu senolis gyvena su vaikais, kurie bent ryte ir vakare gali jį pamaitinti, o ką daryti vienišiems, kuriais niekas nesirūpina, ir į globos namus jie nepatenka?

Paprastai neužtenka senolio tik pamaitinti. Dažnam slaugos ir priežiūros reikia visą parą. Tai reiškia, kad prie lovos prikaustytą žmogų teks vartyti, keisti jam sauskelnes, maudyti, tvarkyti nuo nejudėjimo atsirandančias pragulas, vežti pas gydytojus.

O jei susirgs senatvine demencija ar Alzheimerio liga, namuose gali užvirti tikras pragaras: teks nuolat tvarkyti išraustas spinteles, valyti išstumdytus baldus, nemiegoti naktimis.

Senoliams gali būti teikiamos atvažiuojančių specialistų paslaugos jų namuose, tačiau neretai šių paslaugų neužtenka, be to, ir prie jų nusidriekusios eilės.

Eilėje į globos namus tenka laukti metus ar pusantrų. Oficialūs šaltiniai teigia, kad vien Vilniuje šiuo metu laukia 400 senjorų. Žinovų teigimu, tikrieji skaičiai yra tris kartus didesni. Daugelio senolių išlaikymo išlaidas padengia valstybė.

Ligų nukamuotas žmogus greičiau išvysta atsiverčiančius dangaus, o ne globos namų vartus. Taigi valstybė visą gyvenimą mokesčius mokėjusį senolį palieka su vienais apatiniais. Tuo tarpu iš tribūnų nepaliaudamos sklinda kalbos apie orią senatvę ir gerovės valstybę...

Jei valdžia išties norėtų ne tik lozungais gręžtis į senjorus, turėtų pagaliau imtis reformos. Lietuvoje trūksta globos namų.

Šią nišą bando perimti verslininkai. Vilniaus pašonėje veikiančiame buvusiame sporto viešbutyje, dabartiniame reabilitacijos ir slaugos centre „Gema“, už mėnesį vienviečiame kambaryje tenka pakloti 2500 eurų. Vietų ten yra, tačiau kiek Lietuvos senjorų gali tai įpirkti? Kiek iš šiandien įkandančiųjų šias kainas pajėgs mokėti ateinančius 10–20 metų? Kokybiška šiuolaikinė slauga gerokai pailgina gyvenimą.

Užuot ieškodama galimybių, kaip pasirūpinti visais gyventojais, kuriems reikia globos, valdžia stato barjerus. Pavyzdžiui, išduodamos licencijos steigti ne daugiau kaip 40 vietų privačius globos namus. Tokių ribojimų daugiau niekur pasaulyje nėra. Verslininkų teigimu, tai neapsimoka, nes tokie namai turi turėti ir personalą, ir valgyklą. Vieno žmogaus išlaikymui sostinėje per mėnesį reikia mažiausiai 750 eurų, taigi norint atgauti investuotus pinigus namuose turi gyventi bent 100 senjorų.

Ligų nukamuotas žmogus greičiau išvysta atsiverčiančius dangaus, o ne globos namų vartus. Taigi valstybė visą gyvenimą mokesčius mokėjusį senolį palieka su vienais apatiniais. Tuo tarpu iš tribūnų nepaliaudamos sklinda kalbos apie orią senatvę ir gerovės valstybę...
Ramunė Sakalauskaitė


Jeigu prezidento Gitano Nausėdos deklaracija apie gerovės valstybę nebūtų vien tik žodžiai, jis turėtų inicijuoti įstatymų pataisas. Susidariusių problemų Gordijo mazgą galima perkirsti, pavyzdžiui, panaikinus keistą keturių mėnesių buvimo slaugos ligoninėje terminą. Jeigu žmogui reikia nuolatinės slaugos, gal galima jį slaugytojų priežiūroje palikti iki gyvenimo pabaigos?

Kaip didžiausia problema įvardijama globos namų patalpų trūkumas. Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus regionuose uždaromos mokyklos. Valstybės turtą aukcionuose parduoda Turto bankas, galintis pretenduoti į dalį pelno. Jeigu politikai atsigręžtų į slaugos ir globos reikalingus senjorus, ištuštėjusias mokyklas galėtų perleisti savivaldybėms, kurios šias patalpas išnuomotų už simbolinį mokestį.

Taip vienu šūviu būtų nušauti du zuikiai: išnyktų eilės į globos namus ir pagerėtų regionų „kraujotaka“, nes darbingi į didmiesčius dirbti vykstantys žmonės duoną pelnytis galėtų savo miesteliuose.

Situaciją pagerintų ir kitos pataisos. Dabar pagal Socialinių paslaugų įstatymą senolio turtą perrašius artimiesiems, po vienerių metų nebereikia papildomai mokėti už valstybės finansuojamus globos namus.

Taip į valstybės finansuojamus slaugos namus vienodomis teisėmis gali pretenduoti ir vienišas, kukliame Chruščiovo laikų architektūros name iš kuklios pensijos gyvenantis, ir prabangų namą vaikams milijonieriams perrašęs senolis. Akivaizdu, kad ši sritis dar nepateko į iždo skyles kamšančio finansų ministro Viliaus Šapokos akiratį.

Lietuvai galėtų praversti ir Norvegijos patirtis. Savarankiškai savimi negalintis pasirūpinti senolis savo butą perduoda savivaldybei, kuri mainais už tai pasiūlo vietą savarankiško gyvenimo namuose, kuriuose yra ir senjorui būtina priežiūra, ir atitinkamai pritaikyta aplinka, ir būrys bendraamžių. Kai tokios sąlygos nebetenkina, renkasi globos namus, vėliau galbūt hospisą, kuris Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius.

Vyresnio amžiaus žmonių rūpesčiai valstybėje – lyg uždelsto veikimo sprogmuo, kuris anksčiau ar vėliau sprogs. Tad derėtų imtis priemonių apsaugoti ir senolius, ir jų artimuosius, ir pačią valstybę.

Spalį popiežius Pranciškaus paskelbė misijų mėnesiu, kai kiekvienas kviečiamas skleisti džiaugsmą, dovanoti save greta esantiesiems, ieškoti naujų aktualių problemų sprendimų ar suteikti konkrečią pagalbą jos reikalingiems žmonėms.

Akivaizdu, kad Lietuvos valdžia šio kvietimo dar neišgirdo. Iš „Carito“ į Vyriausybę patekęs daugiavaikis senu automobiliu važinėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis galėtų būti Popiežiaus žinios Vyriausybėje skleidėjas. Spalis tęsiasi, laiko dar yra.