Mano nuomone, lengvatos ūkininkams yra nepakankamos ir jas būtina maksimizuoti. Ūkininkai apskritai turi jausti nulinę mokestinę naštą. Jei Dievas duos kada nors turėti valdžią, aš tokias reformas būtinai įgyvendinsiu. Nesupraskite klaidingai. Tai nėra kažkoks rinkiminis pažadas. Tai yra teisingumo vykdymas. Pažvelkime į viską detaliai.
Pradėkime nuo žmogiškųjų vertybių ir moralės. Gal mes per ilgai užsisėdėjome savo prabangiuose apartamentuose Vilniaus centre ir pamiršome, kas esame.
Mes turime pagaliau suprasti, kad žemės ūkio veikla yra didžiulė auka. Ši veikla reikalauja milžiniško pasiaukojimo, kurio joks gydytojas, joks mokytojas, joks gaisrininkas, joks socialinis darbuotojas (žodžiu, niekas išskyrus ūkininką) gyvenime nesupras. Nesupras, nes kitiems pasisekė. O ūkininkui nepasisekė. Jo žinioj yra žemė, o žemė reiškia atsakomybę. Tai pašaukimas, priklausomybė ir auka vienu metu.
Paklauskite savęs, ar jūs labai norėtumėte dirbti žemę? Kaip? Gurkšnodami savo Pinot Noir rudens vakarais stikliniame dangoraižyje, su kokia nors Greta ar Inga ant kelių? Vargu. O šie žmonės ją dirba, nes kitos išeities neturi. Jie ja rūpinasi ir dažnai myli labiau už savo vaikus.
Užtenka emocijų. Pakalbėkime skaičiais. Mano konkretus pasiūlymas yra toks: ūkininkai turi mokėti nulį mokesčių. Tai reiškia: nulinis akcizas dyzelinui, nulinis pelno mokestis, nulinis PVM produkcijai. Socialinio draudimo suma – nulis. Visa kita – irgi nulis.
Skaitytojai, sėdintys savo prabangiuose rūmuose sostinės turčių rajonuose, galbūt dabar klausia: „Kodėl? Kuo jie geresni?“ Atsakysiu: jie geresni viskuo.
Ūkininkai praktiškai neserga. Visi dirba gryname ore. Visi valgo ekologišką maistą. Niekas negeria ir nerūko. Jei gertų ar rūkytų, negalėtų dirbti su technika. Akivaizdu, ne? Aš netikrinau statistinių duomenų, bet esu įsitikinęs, kad ūkininkų gyvenimo trukmė gerokai viršija tų, kurie kiekvieną vakarą leidžia užterštos sostinės centre, gurkšnodami savo Chardonnay ar spritz‘us, ar dar baisesnius nuodus. Atitinkamai, tarp žemdirbių niekas neturėtų sirgti.
Be to, kas galėtų paneigti, kad liaudies medicina ir sveikuoliškas gyvenimo būdas garantuoja prastesnę sveikatos apsaugą negu mūsų sveikatos sistema, kišanti mums nuodingus chemikalus, gaminamus užsienietiškuose farmacijos fabrikuose? Jei manimi netikite, paklauskite kur kas protingesnių žmonių, išrinktųjų, kurie gavo visuotinį mandatą. Paklauskite kad ir Dainiaus Kepenio. Reziumuojant, jokių įmokų „Sodrai“!
Sklinda kalbos, kad akcizą dyzelinui gali pakelti nuo 56 iki 81 eurų. Kokia logika? Visi kiti moka 372. Tai nuspręskime, ką mes darome. Ar mes norime lygybės, ar mes remiame tai, kas iš tiesų yra fundamentaliai svarbu ir neatsiejama nuo mūsų tautinio identiteto. Jeigu norime lygybės, tuomet visi mokėkime po 372. Mokėkime ir nustekenkime savo svarbiausią ūkio šaką – žemės ūkį.
Bet juk visi suprantame, kad tai neteisinga ir kvaila. Ūkininkai turi mokėti nulį. Kodėl? Todėl, kad jie kurą naudoja minimaliai ir vien tam, kad būtų užaugintas grūdas, bulvė arba kokia nors šilauogė. Kuo pigesnis grūdas, tuo pigesnė degtinė. Kuo pigesnė bulvė, tuo pigesnis didžkukulis. Kuo pigesnė šilauogė, tuo pigesnės šilauogės. Ko mums labiau reikia? Lazerių ir saulės elementų ar įperkamų daržovių ir vaisių? Manau, atsakymą žinote.
Apie pelno mokesčius, dividendų mokesčius, apskritai apie kažkokius ten GPM’us net neverta kalbėti. Kaip mes galime diskutuoti apie pelno mokesčio tarifą, jeigu pelno nėra? 5, 20 ar 50 proc. nuo nulio yra berods daugmaž nulis.
Šauksmus, kad nekilnojamas turtas, skirtas žemės ūkio veiklai, turi būti apmokestintas, vadinčiau tikrų tikriausiomis erezijomis. Tokie žmonės turėtų rimtai pasikalbėti su kunigu prieš išsakydami tokias kvailas mintis. Net nepradėsiu aiškinti, kodėl žemės ūkio NT turi būti taikomas nulinis mokesčio tarifas. Kuo skiriasi ferma nuo logistikos sandėlio arba dangoraižio ir kas yra žmonijai svarbiau, visi puikiai žinom ir neapsimetinėkim, kad nesuprantam.
Patogiai atsisėdę penkių tūkstančių vertės krėsle, pasidėję pėdutes ant šukuoto ąžuolo parketlentėmis padengtų šildomų grindų, savo milijono vertės dviejų kambarių bute Vilniaus Senamiestyje, galvojate: „Tenka pripažinti, kad tu, Tomai, esi teisus; bet bent jau už vaikų mokyklas turi susimokėti!“ NE! Neturi.
Visi, kas netingi, aiškina, kad mokyklas regionuose reikia uždaryti, mažinti, jungti ir t. t. Kokios kokybės išsilavinimo valstybinėje mokykloje gali tikėtis nuoširdus žemdirbys? Ar mokykloje, kuri gali bet kada būti uždaryta, dirba motyvuoti pedagogai? Mūsų žeme besirūpinantys idealistai, deja, negali palikti savo žemės ir kraustytis gyventi kažkur Karalienės Mortos kaimynystėje. Jie nėra sociologai su laptopais arba ekonomistai su planšetėmis.
Ir vis dėlto jūs nesuprantate, kaip ūkininkams bus užtikrintos socialinės garantijos. Atsakymas yra paprastas: niekaip. Niekaip, nes mes negalime jų užtikrinti. Mes negalime niekaip padėti ir nieko pagerinti, nes didžioji dalis žmonių, deja, ūkininko nesupras. Nuo ūkininkų reikia atstoti ir leisti jiems tvarkytis patiems. Turi būti sudarytos sąlygos kurtis savidraudos, savisaugos ir savivaldos mechanizmams.
Tegul efektyvumą prižiūri Žemės ūkio ministerija arba kokia nors kita organizacija, arba tegul niekas neprižiūri. Sveikatos draudimą visada galima nusipirkti iš privačių draudimo bendrovių.
Galų gale galima sukurti ir savo draudiką, kaip kad vis dar planuoja Lietuvos vežėjai. Ar ūkininkų vaikai turi nutolti nuo žemės, išmokę programavimo arba prisiskaitę filosofų? Kam mums tokia rizika? Tegul dirba žemę.
Užtenka lenktis Vilniaus buržuazijai. Ūkininkai gali patys savimi pasirūpinti. O mes nuo jų tiesiog atstokime. Tiesiog nieko iš jų nereikalaukime ir pamirškime juos.