Arba, tiksliau, pinigai čia – tik šalutinis veiksnys. Esmė ta, jog vidurinioji klasė negali egzistuoti be susitarimo su valdžia. Vieni visomis jėgomis palaiko stabilios valstybės laivą ir jį irkluoja į priekį, kiti pažada jo nesiūbuoti ir pirmai progai pasitaikius be rimtos priežasties įgulos nemėtyti per bortą bei nemažinti maisto davinio.
Jei grįšime prie ištakų, vidurinioji klasė įvardijama kaip visuomenės stuburas, jos stabilumo garantas. Ji atsiranda kylant gerovei, tai irgi būtinas veiksnys, kai patys žmonės save pradeda priskirti šiam visuomenės sluoksniui. Tai piliečiai, kurie turi ką prarasti, ir dėl to sutartis su valstybe ypač svarbi. Mainais jie visada palaiko valstybę. Iš kitos pusės, susitariama, kad valstybė nedarys drastiškų ir netikėtų žingsnių, todėl vidurinioji klasė galės gyventi komfortišką gyvenimą, kurti ir mokėti mokesčius, kartu laikydamasi aiškiai prognozuojamų įstatymų, padėdama ir ne tokiems pasiturintiems sluoksniams.
Reikia ne tik ekonominių, bet ir moralinių stimulų, kad šie žmonės negalvotų, kaip „optimizuoti“ mokesčius, ir juos tiesiog sąžiningai mokėtų savo šaliai. Didelių korporacijų ir koncernų čia nepaspausi. Šiame globaliame pasaulyje jie išskėstomis rankomis laukiami daugelyje šalių, kurios paslaugiai pasiūlys registracijos adresą ir mažesnius mokesčius bei įvairias įmanomas optimizacijų schemas.
Kita būtina dalis – turi būti aiškus ir suprantamas kelias į šią viduriniąją klasę. Tuo ji skiriasi nuo aristokratijos, į kurią „žmogus iš gatvės“ pakliūti negalėjo. Daugelis jai priklausančių žmonių Vakaruose – tiesiog aukštos kvalifikacijos samdomi darbuotojai, o ne smulkaus ir vidutinio verslo atstovai. Nesvarbu, ar jie dirba versle, ar valstybiniame sektoriuje.
„Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas.“ Taip išdidžiai skelbia senas įrašas premjero Sauliaus Skvernelio feisbuke.
Patikėjote, paskaičiavote, kad keletą metų susitarimas nesikeis, ir nusprendėte kur nors investuoti, kad užtikrintumėte savo orią senatvę ar vaikų ateitį? Gal net ryžotės keisti gyvenimą ir imtis smulkaus verslo? Juk yra pažadas – bent keletą metų mokestinė sistema, kuri liečia kiekvieną pilietį, kuris dirba, o ne tik prašo pašalpų ir paramos, nekis. Nuo nedidelės investicijos nereikia skaičiuoti kelių ar keliolikos procentų papildomai, nes į juos netikėtai ištiesė ranką valstybė.
Taškas baigėsi greitai. Net nereikėjo, kad jis virstų kableliu, o Finansų ministerija, be kito gan didelio naujų mokesčių sąrašo, parengė NT mokesčio įstatymo projektą, kuriuo siūloma plėsti fizinių asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę. Siūloma dabar galiojančią 220 tūkst. eurų neapmokestinamąją vertę sumažinti iki 100 tūkst. eurų. Mokestį mokėtų apie 37 tūkst. asmenų, iš jų – apie 26 tūkst. Vilniuje. Dėl šių pakeitimų valstybės biudžetas papildomai gautų apie 8 mln. eurų per metus. Čia esminis momentas, kad mokestis nutaikytas būtent į prakypusią viduriniąją klasę – vilniečius, kurie šiek tiek prakuto, nes šiandien sostinė ir Kaunas praktiškai vieninteliai augantys miestai, kurie vietoj emigracijos į svetimas šalis pasiūlo vietą ir būdą „žmogui iš liaudies“, be įtakingų ryšių ir giminaičių užnugario, kurti savo gerovę. Dauguma atvejų tai – pažadais patikėję gerai uždirbantys profesionalai, pirkę brangų būstą sau ar „butą investicijai“.
Staigmenos tuo nesibaigia. Aplinkos ministerija skelbia parengusi Transporto priemonių taršos mokesčio įstatymo projektą, kuris numato mokestį už transporto priemonių (TP) keliamą taršą. Bus apmokestinti ir traktoriai. Prezidento Gitano Nausėdos siūlymu bus naikinama lengvata ūkininkų naudojamam dyzelinui. Formali priežastis – reikia eurų, kad būtų galima sparčiau kelti pensijas. Tiesa, „Sodros“ biudžeto perteklius 2020 metais turėtų siekti 326,17 mln. eurų. Planuojamos „Sodros“ kitų metų biudžeto pajamos yra 4,841 mlrd. eurų, išlaidos – 4,515 mlrd. eurų.
Taip pat svarstoma naikinti verslo liudijimus, o tai daugelyje sričių taip pat reikštų didesnę mokestinę naštą.
Tai tik dalis staigmenų, kurių galime sulaukti ateinančiais metais, nes Seimo nariai pradėjo varžytuves pavadinimu „ką dar galime apmokestinti“. Ką nors planuoti ir prognozuoti keletą mėnesių neverta, nes investicijų (kalbu ne apie korporacijų, o apie pavienių piliečių) grąža ir patrauklumas nebeaiškūs.
Kita dalis, kurią valdžia nubraukė bendraudama su viduriniąja klase, – tai aiškios karjeros valstybinėje tarnyboje taisyklės. Jų nebeliko. Tik nesakykite, kad ši tarnyba niekam neįdomi. Pavyzdžiui: „Tikra lietuvio svajonių alga: rastas valdininkas pareigoms su 8850 eurų atlyginimu.“
Tai normalus atlyginimas įmonės, nuo kurios priklauso tūkstančiai darbo vietų ir milijardinio valstybės turto valdymas, vadovui.
Padarius karjerą ten galima gyventi daugiau nei sočiai. Tiksliau, žmonėms aiškia pasakoma, kad karjera ir žaibiškas socialinis liftas gali būti tik tada, jei esi gimęs tinkamoje šeimoje ir tavo tėvai laiku ir vietoj įstojo į tinkamą politinę partiją.
Sparčiai devalvuojamos politinio pasitikėjimo pareigybės. Viceministrai, patarėjai – normalios pareigos, būtinos demokratinėje valstybėje. Tačiau šiandien jos tapo ypač neprognozuojamos ir įkalbinti eiti dirbti profesionalą, kai ministrai kartu su visa komanda keičiasi keletą kartų per kadenciją, tampa vis sunkiau. Kam palikti normalų postą, kurio žmogus siekė ne vienus metus, ir nerti į drumzliną politikos pelkę? Ten jei nepaskęsi, tai po kelių mėnesių eisi ieškotis darbo. Grįžti į buvusias pareigas daugeliu atvejų nebeįmanoma. Dėl to palikinėjamos įvairios landos, „rezervuojamos“ ir „saugomos“ vietos buvusiose ir esamose institucijose. Skaidrumo ir tvarumo tai neprideda. Aiškios karjeros galimybės, kai žmogus žino, kada ir kaip gali pasiekti tam tikras pareigas ir iki kiek gali augti vienas iš svarbesnių kvalifikuotų žmonių išlaikymo organizacijoje kertinių pamatų.
Kita dalis – niekaip nesibaigianti valstybės valdymo reforma ir nuolat jungiamos, perkeliamos, reformuojamos, reorganizuojamos įstaigos, kurios taip pat neprideda stabilumo eilinio valdininko gyvenime.
Vidurinioji klasė – tai ne tik žmonės, gaunantys didesnes nei vidutinės pajamas ir valdantys turtą, bet visuomenės sluoksnis, turintis savas taisykles. Be jų, kaip vienijančios grandies, tai tik žmonių, gaunančių tam tikras pajamas, skaičius, atsispindintis statistinėje ataskaitoje. Tik problema yra kita. Šiuo sluoksniu kur kas sunkiau manipuliuoti nei kitais. Jie skaičiuoja ir analizuoja.
Nekalbu apie tai, kad nereikia didinti mokesčių ir spręsti socialinių problemų. Tačiau tai galima padaryti laikantis pažadų ir nustatyti aiškius, ne poros mėnesių, terminus, kad valstybė, kaip tokia, būtų prognozuojama. Taip, politiškai dirbti pagal planą labai nepatogu, nes tenka laikytis duoto žodžio. Tačiau be to stabilios visuomenės nebus.
Kol kas mes toliau gyvename jausmu – kad bet kada viduriniosios klasės atstovai bus paaukoti dėl ateinančių rinkimų. Juk juos spausti paprasčiausia – kažkiek pinigų ir turto jau turi, variantų, kaip bėgti į užsienį ar atlyginimą atsiimti, tarkime, Nyderlanduose, kaip kai kurie mūsų didieji verslai, nedaug.
„Mokestį mokėtų apie 37 tūkst. asmenų, iš jų – apie 26 tūkst. Vilniuje.“ Tai ne statistika, tai politinis lozungas, skirtas pensininkams (jų pensijas didinti būtina, bet nebūtina dėl to skaldyti visuomenės) ir „kitai Lietuvai“, kuri tradiciškai balsuoja už dabar valdančią partiją. Juk taip skanu parodyti, kaip iš tų kraujasiurbių sostinėje atėmei pinigus ir po keturis eurus per mėnesį pridėjai prie pašalpos skurstantiems. 8 milijonai eurų – kurie, kaip prognozuojama, bus surinkti po mokesčių pakeitimo, juokinga suma, palyginti su mažiausiai milijardu eurų, kasmet kaip į juodąją skylę nugarmančiu viešųjų pirkimų sektoriuje. Tačiau apie kardinalias pertvarkas šioje srityje kol kas negirdėti, nors čia pinigų, kuriuos galima išdalyti prieš rinkimus, plaukioja kur kas daugiau, nei naujai kuriamų mokesčių jūroje. Tačiau tokio triukšmo ir politinio pasitenkinimo, kaip laikantis politikos „prispausim turtinguosius“, nebus nė iš tolo.
Autorius feisbuke.