Kaip ir jo šeimos tipiškos sovietinės tradicijos. Pats R. Karbauskis yra atvirai sakęs, kad buvo auginamas kaip kolūkio pirmininko sūnus ir matęs savo ateitį panašią į savo tėvo.
Todėl baigiantis valstiečių realios valdžios kadencijai verta pasvarstyti, kurie sovietiniai metodai šiuolaikinėje Lietuvoje vis dar pasiteisina? Ar galima teigti, kad sovietinė tradicija bent iš dalies paruošė žmones lyderystei nepriklausomoje valstybėje?
Iš dalies, atrodo, paruošė. Sovietinė nomenklatūros samprata ir su ja susiję pareigybių pasidalijimo būdai jaunai demokratijai pasirodė visiškai priimtini.
Žmonės, kurie nori daryti rimtą karjerą valstybės aparate ir jos įmonių tinkle, turi patekti į tam tikrą nerašytą sąrašą ir žaisti pagal jame galiojančias taisykles. Sprendimai dėl šio sąrašo narių statuso ir pareigų pasikeitimo pirmiausia priimami neformaliai, dažnai laisvalaikio aplinkoje.
Paskui tokie sprendimai „įforminami“ visiškai sovietiniu pavyzdžiu „pravedant“ konkursą. Supratingi žmonės tokiuose nomenklatūrai skirtuose konkursuose nedalyvauja, nesupratingi konkursus pralaimi. Kai nebeliko vienos komunistų partijos šis mechanizmas tapo šiek tiek labiau miglotas, o pati nomenklatūra – šiek tiek mažiau apibrėžta, bet esminiai principai prie valstiečių valdžios neblogai veikia.
Iš LRT tyrimo medžiagos panašu, kad sprendimas paskirti Valstybinės miškų urėdijos vadovu Valdą Kaubrę subrendo medžioklėse – kaip senais gerais laikais.
Kas moka suorganizuoti geras medžiokles teisingiems žmonėms (Vyriausybės kancleriui, kitiems svarbiems valstybės policininkams, ministrams), tas ir parenkamas urėdu. Taip sakant, laiko patikrinta tradicija.
Galima neabejoti, kad daugybės panašių atvejų niekada nenustatė nei LRT, nei kitokie tyrimai. Apie juos žinome iš patikimų liudijimų ar mažiau patikimų gandų ir kitokio tikrovės dvelksmo. Todėl pripažinkime: nomenklatūrinio gyvenimo įgūdžiai labai praverčia valdant šiuolaikinę Lietuvą.
Naudinga dabartiniams Lietuvos vadovams ir sovietinė darbo su inteligentija patirtis. Sovietinio gyvenimo profesionalai žino, kad inteligentai – kitaip nei absoliuti dauguma žmonių, nėra iki galo prognozuojami ir valdomi.
Kartais inteligentai gali nepaprastai sureikšminti kokį nors vieną savo pačių pasirinktą klausimą. Tai nebūtinai esminis dalykas plačiame valdžios horizonte. Bet jeigu inteligentams klausimas pasirodo svarbus, tai jie atkakliai jį kelia visokiausiomis formomis ir, svarbiausia, niekaip jo nepamiršta, problemos nepavyksta „pagesinti“.
Tokiomis sąlygomis kova su inteligentais gali pareikalauti per daug energijos, kurios reikia tikriesiems valdžios darbams. Tuomet geriau inteligentams nusileisti – taip jie patenkina savo tuščią ambiciją ką nors reikšti ir net gali likti dėkingi.
Būtent tokiais išskaičiavimais greičiausiai yra pagrįstas R. Karbauskio ir jo aplinkos sprendimas nebekovoti dėl LRT valdybos. R. Karbauskis, Agnė Širinskienė ir kiti paskaičiavo, kad tokiai kovai reikės per daug jėgų. Nes kažkokie inteligentai nusprendė, jog LRT tarybos savarankiškumas turi ypatingą prasmę. Na ir gerai – turėkit tą savo tarybą.
Žinoma, R. Karbauskiui čia teko padaryti didesnę nuolaidą nei kadaise Lietuvos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. 1977-1978 m. įvertinęs sunkiai suvokiamą inteligentų (daugiausia architektų, vedamų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio) aktyvumą ginant kažkokius griuvėsius, P. Griškevičius atsisakė planų statyti požeminį garažą Vilniaus Vokiečių gatvėje.
Bet veikimo modelis ir už jo slypinti pasaulėjauta greičiausiai yra visiškai tokie patys. Šia prasme sovietinė lyderystės mokykla taip pat neblogai paruošė darbui nepriklausomoje Lietuvoje.
Tačiau vienos pamokos nebuvo įmanoma išmokti iš sovietinės tradicijos: pamokos apie valdžios ribas ir žmogaus laisvę, iš kurios ir kyla tikrasis nepaklusnumas. Valstiečių viršūnėlės nieko negalvojo apie savo kadencijos pabaigą ir apie galimus netikėtus posūkius – tokius kaip Viktoro Pranckiečio atvejis.
V. Pranckietis yra puikus pavyzdys, kaip netikėtai demokratinė aplinka gali pažadinti žmogaus laisvę. Vieną dieną Seimo pirmininkas suprato, kad niekas jo negali iškrapštyti iš kėdės, jeigu jis pats iš jos neišlips. Svarbiausia, kad jis beveik nerizikuoja, gal net savo vietos Lietuvos nomenklatūroje nepraras – kas žino, kaip susiklostys padėtis valdžioje po 2020 m. Seimo rinkimų.
Visa tai niekaip neatitinka 2016 m. rudenį valstiečių brėžtos vizijos. Tada viskas atrodė puikiai sustyguota, visi buvo savo vietose ir turėjo jose likti amžinai.
Štai dėl ko dabar R. Karbauskis atrodo ir, tikriausiai, yra įpuolęs į visišką desperaciją. Kiekvienas jo žingsnis liudija, kad jis nežino, ką daryti. Tai siūlo postus (kas gi juos ims prieš pat rinkimus?) opoziciniams socdemams, tai nemokšiškai gundo liberalę Viktoriją Čmilytę-Nielsen, tai pats žada į Seimo pirmininkus kandidatuoti... Kaip sakoma – be komentarų.
Sunku pripažinti, bet tai jau labai daug. Net jei vienintelė demokratijos pergalė Lietuvoje kol kas yra ta, kad dėl valdžios priversti kovoti ir ja keistis keletas karbauskių, tai jau labai daug. Tarp tų konkurentų iškylanti nežinia ir neužtikrintumas neleidžia atstatyti sovietinės sistemos monolito ir sukuria mums laisvės erdvę, kurioje galime gyventi ir veikti.
Už tokią Lietuvą, greičiausiai, mes ir kovojome.