Dar labiau persukti norisi paskutiniuosius nusibodusios valdžios metus, kai visas entuziazmas gelbėti pasaulį politikos naujokams nusėdo kažkur į apatinės kūno dalies poodinius audinius. Kai reformų pažadas rinkėjams ištiško į tų pačių rinkėjų nuostatą, kad už didesnes algas mokytojams ir gydytojams, pensijas bei pašalpas turi sumokėti kažkas kitas, bet tik ne jie patys.
Pamažu įsisvajojome gyventi gerovės valstybėje, sumažinti tikrą ir santykinį skurdą, neuostyti dūmų automobilių spūstyse ir vesti vaikus į kokybišką išsilavinimą suteikiančias mokyklas, o susirgę iškart patekti pas geriausius specialistus. Bet tik nedrįskite apmokestinti mano būsto ir automobilio. Tegul moka va tie 329, kuriuos „Delfi“ į turtingiausiųjų sąrašą įtraukė. Ir dar prekybos centrai, nes vakar man viename atpigintą liesą varškę paskaičiavo be nuolaidos. Ir bankų nepamirškit, kaip laiku įsiterpė Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, juos irgi reikia apmokestinti. Jaroslavo Kačinskio „PiS“ Lenkijoje tai jau padarė ir taip gerai gavosi, kad net Saulius Skvernelis nori jam Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių užkabinti.
Ne, mielieji, šitaip nebūna. Turtingiausieji todėl ir yra tokie turtingi, kad moka gerai skaičiuoti ir gali pasisamdyti geresnius buhalterius, negu mokesčių kilpą jiems mezganti valdžia. Pasirinkti teks tarp juntamai didesnių mokesčių mums visiems arba svajonės apie valdišką gerovę atsisakymo. Tiesa, dar gali būti trečias variantas, kurio tikimybė didžiausia, kai valstybei atiduodame vis daugiau, o ji tik dar labiau išpučia savo aparatą, prisigalvoja naujų viešojo administravimo funkcijų, pinigai išvarva per viešuosius pirkimus, o pažadėtoji gerovė tolsta kaip nuo pavargusio keleivio bėgantis tolyn horizontas.
Nuo to laiko, kai Ramūnas Karbauskis savo galvoje laimėjo visus trejus ar ketverius šių metų rinkimus, tapo akivaizdu, kad su šita valdžia tartis dėl mūsų ateities gyvenimo būdo jau vėlu, ją belieka tiesiog iškęsti iki kadencijos pabaigos. Todėl tikrąją politiką, kalbėjimą apie vertybes pakeitė politikų asmeninės dramos, kai vienas iš trijų aukščiausių valstybės pareigūnų – Seimo pirmininkas – tampa panašus į pabėgusią iš filmavimo aikštelės kengūrą. Visi suprato, kad be šeimininko globos klajodama po Pašilaičius ilgai neišgyvens, bet nebuvo aišku, kada ir koks automobilis partrenks. Pabėgusiųjų nuo R. Karbauskio politine prasme laukia toks pats likimas, tik pomirtinį gyvenimą jie dar tęsia Mišrioje Seimo narių grupėje arba priglaudžiami kurios nors opozicinės frakcijos.
Viktoras Pranckietis man regis kaip klasikinio inteligento tipažas, greta siauroko pasaulio supratimo išsaugojęs prigimtinį orumą, kuris pamažu atsiskleidžia gavus ne pagal galimybes svarbų ir politinės patirties reikalaujantį Seimo pirmininko vaidmenį. Užuot vaidinęs pagal banalų Mecenato iš Naisių parašytą scenarijų, jis išgyvena XIX a. rusų literatūros personažų kančias nuo lemtingojo prisipažinimo „Gėda“ Andriaus Tapino mitinge iki atsisakymo R. Karbauskio valia užleisti postą.
Galiausiai, kai jau pats R. Karbauskis teikėsi sutikti, atstatydinus V. Pranckietį, karūnuotis Seimo pirmininku, neišvengiamai teks prisiminti, kad tuo atveju, jei prezidentui Gitanui Nausėdai, neduok Dieve, kas nors nutiktų, pagal Konstitucija jis be jokių rinkimų laikinai persikraustytų į Daukanto aikštės rūmus. Tokia, nors ir hipotetinė, galimybė tikrai nepaskatins opozicijos dalyvauti Seimo pirmininko keitimo jomarke. Pačiam R. Karbauskiui dėl tokios miglotos vilties irgi nelabai norisi atsisakyti laisvės valdyti valdančiuosius pačiam liekant šešėlyje, gyventi lydimam Seimo pirmininkui privalomos apsaugos ir palydos automobilių su švyturėliais.
Jei jau užsiminiau apie automobilius, tai išduosiu jums paslaptį, kad Gabrieliaus Landsbergio svainio Liudviko Andriulio dyzeliniame „Audi“ instaliuota Greta, kiekvieną kartą, jam stipriau užmynus akseleratoriaus pedalą, kad Motinos Žemės kraujas imtų plūsti į variklio cilindrus, pakartoja savo garsųjį „How dare you?“.
Pasiturintis vidutinio amžiaus baltaodis vyras šito niekada nesupras. Net ir mokėdamas už automobilį šešiaženklę sumą, po „Volkswagen“ koncerno patirto Diesel Gate jis jau neturi teisės tikėtis išvengti ne tik variklio galią dusinančio ekologinio apynasrio, bet ir gėdos žymės, kad yra tirpstančių Arkties ledynų ir Maldyvuose kylančio vandens lygio kaltininkas.
Jei „Moller Auto Keturi Žiedai“ išdrįstų ginti savo reputaciją užsipuldama L. Andriulį dėl nepakankamo ekologinio sąmoningumo ir dangstytųsi ne abstrakčiais teiginiais, esą „naudojamas variklis atitinka aukščiausius reikalavimus“, o sulysusių baltųjų meškų jauniklių atvaizdais, reputacijos krizę galėtų paversti pergale kovoje dėl paspirtukininkų kartos širdžių. Tik verslas supranta, kad naujus prabangius automobilius vis dar perka ne penktadieniais į protestus vietoje mokyklos einantys jaunuoliai, o už tų protestuotojų mokslą prestižinėse privačiose mokyklose, naujausius iPhone ir progresyviose komunose užaugintą kavą su pieno be laktozės puta mokantys andriuliai.