Įvykus mokyklos tėvų susirinkimui atėjo laikas nuspręsti, ką ir kaip jaunikliai mokysis, kur vyks per ekskursijas, kokių įgūdžių jiems prireiks. Mat įsivyravus sausiems orams, situacija ne visada palanki – dalis paukščių išskrido į Vakarus. Girioje randamų uogų, riešutų ar grobio ne visiems užtenka, tai reiškia, kad žvėrims prireiks užsienio kalbų, jog pasikeitus ekonominei situacijai jie galėtų sėkmingai įsilieti į darbo rinkas gretimuose, puikiai prižiūrimuose miškuose, ne tuose į Rytus, kuriuos šienauja medkirčiai ir kur uždarbiauti mažiau kas nori.
Ką išmoksi ant pečių nenešiosi. Kiaunė mama pasitarusi su dar prie medkirčio Stalino išsilavinimą gavusia močiute pati nusprendžia dėl geriausios užsienio kalbos jos kiauniukui, ir iš kelių šalia stūksančių nuostabaus grožio sengirių kalbų išrenka medkirčių kalbą – šeima nori, kad jos mokytųsi mažylis. Viskas dėl rūpesčio, kad suaugęs kiauniukas gyvenime susigaudytų bei gautų „Sputnik“ naujienų agentūros pranešimus iš gretimo miško?
Mielos kiaunės, galite man papasakoti apie kaimynus, „kurių kalbą reikia mokėti“, aš jums priminsiu apie Stokholmo sindromą ir legendines devyniasdešimt pirmųjų lapes iš priplėkusių bufetų, užsimetusias oranžines uodegas ant kaklų ir apmaudžiai kiauksinčias „tokia didelė mergaitė, ir nekalba rusiškai“.
Ir ne todėl rusų kalbos kaip antros pasirenkamosios po anglų Lietuvos mokyklose reikėtų atsisakyti, nors lapės vis dar galvoja, kad ją reikia išskirti iš kitų, kaip būtiniausią. Įsisavinate ją taip, kad pragaro virtuvės kepėjas išsišiepęs gamina žinias be miltų specialiai jums. Ir trina kanopomis – jų nereikia išversti.
Medkirčių kalbos pamokos mokyklose turėtų būti išimtis, ne taisyklė – būrelis ar trečia užsienio kalba, pirmenybę užleidžiant kitoms kalboms. Su maloniais užsieniečiais kuo puikiausiai galima susikalbėti ir kitaip. Geri draugai turėtų rūpintis ne tik savo, bet ir kaimynų išsilavinimu, nesuteikiant dingsties galvoti: „Kam čia liežuvius laužyti? Visi pribaltai turėtų mokėti mūsų kalbą.“ Juk tie, kurie įpratę pataikauti ir patarnauti ir taip nešiojasi vazelino, ir noriai prabyla pirmi.
„Priešo kalbą reikia mokėti“ – dar vienas plačiai naudojamas gilesnę šaknį knisančių kiaunių argumentas. Puolant medkirčiams miško žvėrys galės šauktis pagalbos priešo kalba, kad juos kitur išgirstų. Turime pripažinti, kad kiaunės ne visada pajėgios spręsti dėl to, ką mokysis jų atžala. Jeigu buvusi švietimo ministrė Gandrė neatsiklaususi ekosistemos narių nusprendė sutrumpinti vasaros atostogas, jeigu jau taip rūpinatės vaikų galvų turiniu, sudarykite sąlygas girios gyventojams mokyklose nesirinkti medkirčių kalbos, kaip antrosios užsienio.
Yra ir kitų Vakarų girių masyve naudojamų kalbų. Norite to ar ne, ten išvyks daugelis jūsų vaikų ir kalbų reikės, jeigu sieks ne tik dėlioti morkas prie konvejerio. Bet kalenantiems snapais apie švietimo reformą profesionalų vyriausybės gandrams bei jų kandidatams į prezidentus medkirčių kalba vis dar atrodo vertingiausia iš visų, nes tai jų pačių kultūrinio fono užsienio kalba, o kitos niekada nebeišmoks.
Tokia demokratija – girios švietimo sistemos žlugdymas. Ne retas tėvas žmonmušio marškinėliais supratimo turi tiek, kad pats baigė devynias klases ir pusę koridoriaus, nutaręs, jog jau užteks. Pasirinkimo teisė dėl mokomų dalykų – tas pats, kas reikalauti kurčnebylio, kad išrinktų muziką pageidavimų koncertui, o po visko paniūniuotų labiausiai patikusį gabalą.
Karalius neprisipažino, kad yra nuogas. Kiaunė prikišusi prie ultravioletinės manikiūro lempos nagus ilgesnius už leteną, visada žinojo ko reikia jos indigo stebuklėliui. Ji priima sprendimą dėl vaikų švietimo ir nenustebkite, jei galiausiai panorės, kad stebuklėlis su klase vyktų ne į muziejų siūlomas ekskursijas, bet į „Maxima bazę“, kai pritaiko limonadui akciją.
Visi žinome, kad mūsų geopolitinėje situacijoje, ilgai engtai tautai, reikėtų mokėti ir Rytų, ir Vakarų kalbas. Bėda ne pačioje kalboje, kuri būtų mokytina prie mokymosi paketo pridėjus kritiškumą tam, ką girdi. Kritiškumo, kaip žinių priedo, mūsų mokykloje niekas neprideda. Rusų kalbos reikia mokytis jos neišaukštinant, neišskiriant, kaip ir bet kurios kitos kalbos – latvių, lenkų, norvegų, švedų, ispanų, prancūzų, vokiečių.
Jeigu linkite gero savo mokykliniams žvėriukams ir norite, kad jie turėtų didesnę galimybę pasiekti aukščiau augančius vaisius, Rytų girių kalba tebūnie tolimesnė sesė po išmoktų kitų užsienio kalbų. Bet kiaunė, uoliai sukdamasi praeityje sumanytame ratelyje ne visada tą supranta.
Nesvarbu, kad tokio paties supratimo vergdaviai, rusų kalbą dažnai įrašo kaip pageidavimą darbo skelbimuose ir stelažų valytojo darbui. Nepaisant Vakarų Europos šalių užsienio kalbų mokymosi galimybių, rusų kalbos, kaip antrosios užsienio, mūsų miško bendrojo lavinimo mokyklose mokosi dauguma moksleivių.