Šis aiškus, gyvybiškai svarbus ir pamatinis interesas – užtikrinti, kad ši nesaugi Černobylio tipo elektrinė, kuri statoma nesilaikant elementariausių saugos standartų, nepradėtų veikti. O vienas efektyviausių būdų to pasiekti – nepirkti joje gaminamos elektros.
Tokią valią savo parašais 2016 m. patvirtino beveik 65 000 Lietuvos žmonių, o ją realizuojant jau kitais metais Seime buvo pasirašytas visų parlamentinių politinių partijų susitarimas dėl bendrų veiksmų dėl nesaugios Astravo AE ir priimtas įstatymas „Dėl būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių“, kuris draudžia Lietuvoje pardavinėti Astravo atominėje elektrinėje pagamintą elektrą ir neleidžia šiai elektrinei naudotis Lietuvos energetikos sistema.
Pati vyriausybė parengė ir patvirtino šio įstatymo priemonių planą, kurį įsipareigojo vykdyti.
Viešojoje erdvėje Užsienio reikalų ministras nuolat teigė, kad Astravo klausimas yra keliamas visais lygiais, taip pat ir su Europos Sąjungos valstybių diplomatais vykstančiose konsultacijose dėl to, kokios bendros pozicijos turėtų laikytis Europos Sąjunga derybose su Baltarusija dėl partnerystės prioritetų sutarties.
Deja, bet įsigilinus apie ką kalbamą ir šį klausimą iškėlus, paaiškėjo, kad įstatymu įtvirtintas įpareigojimas dėl elektros nepirkimo iš Astravo atominės elektrinės niekada nė nebuvo tinkamai pristatomas, taip iš esmės ignoruojant Lietuvos žmonių ir parlamente atstovaujamų politinių partijų valią.
Taigi šiandien turime situacija, kai tenka konstatuoti, kad valstiečių-žaliųjų vyriausybei nepavyko konsoliduoti bendro, Lietuvos poziciją palaikančio ES valstybių narių požiūrio, dėl vykdomos Astravo atominės elektrinės statybos, pažeidžiančios ESPOO konvenciją, kuria Astravo atominė elektrinė yra pripažinta nesaugia ir jos saugumas iš esmės negali būti „pagerintas“.
Siūlymai užtikrinti, kad ji būtų „saugi“, yra primesti svetimų interesų, siekiančių legitimizuoti neteisėtą ir pavojingą visai Europai atominę elektrinę, kuri niekaip negali būti saugi, nes pastatyta ant netinkamai parinktos, seisminėje zonoje esančios, statybų aikštelės. Vyriausybei taip pat nepavyko konsoliduoti regiono valstybių bendro požiūrio dėl elektros energijos nepirkimo iš nesaugių atominių elektrinių, kaip Vyriausybę įpareigojo jau minėtas Seimo priimtas įstatymas bei pačios vyriausybės priimtas įstatymą įgyvendinantis nutarimas su atitinkamu veiksmų planu.
Turime pripažinti, kad Seimas ir jo konstitucinis Užsienio reikalų komitetas, kuris tvirtina vyriausybės pozicijas svarbiausiais ES išorės santykių darbotvarkės klausimais, nebuvo informuotas apie pradėtas ES-Baltarusijos derybas dėl partnerystės prioritetų, nebuvo pateikta informacija apie tai, kokios pozicijos šiose derybose laikosi Lietuva, o visų pirma – kad į Europos Sąjungos derybų su Baltarusija mandatą Lietuvos Vyriausybė ir pirmiausia Užsienio reikalų ministerija nė nebandė įtraukti gyvybiškai svarbios nuostatos dėl elektros energijos iš nesaugių atominių elektrinių neįsileidimo į Europos Sąjungos elektros rinką.
Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, turi gerą svertą užtikrinti, kad jos žmonių interesų būtų paisoma – tai Europos Sąjungos ir Baltarusijos derybos dėl partnerystės prioritetų, kuriose Europos Sąjungos pusė turi atstovauti vieningai ir bendrai sutartai visų valstybių narių pozicijai. Būtina šį svertą efektyviai išnaudoti, užtikrinant, kad Lietuvos pozicija dėl nesaugios ir nešvarios elektros energijos nepirkimo taptų visos Europos Sąjungos pozicija santykiuose su Baltarusija.
Svarbu principingai laikytis strateginės ir ilgalaikės nekintančios nuostatos, kad Astravo atominė elektrinė, pastatyta ant netinkamai parinktos statybų aikštelės ir esanti pernelyg arti Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos narės sostinės, kelia pavojų ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos saugumui, todėl negali ir neturi būti eksploatuojama.
Formuojant ES poziciją dėl ES – Baltarusijos partnerystės prioritetų, būtina užtikrinti, kad nuostata dėl elektros energijos iš Baltarusijos neįsileidimo į savo šalių elektros rinkas taptų visos ES vieninga pozicija ir būtų įrašyta į Europos Sąjungos derybines nuostatas derybose dėl ES-Baltarusijos partnerystės prioritetų. Tą pabrėžia ir Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuris „ragina siekti ES lygiu apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, taip pat ir užtikrinant, kad nebūtų perkama jose pagaminta elektros energija“.
Nekeičiamas ir nediskutuotinas Lietuvos siūlymas, formuojant Europos Sąjungos poziciją dėl ES-Baltarusijos partnerystės prioritetų, būtų esminis, atkreipiantis valstybių narių politinį dėmesį į iškilusį egzistencinį pavojų Lietuvos žmonėms. Tačiau tam reikalinga, kad LR Vyriausybė ir diplomatinė tarnyba aktyviai, kartu su visomis politinėmis partijomis ir Seimu veiktų kitaip nei iki šiol. Jei ES pritarimo Lietuvos Respublikos siūlymams nebūtų gauta, Vyriausybė privalo nepritarti sutarčiai dėl ES-Baltarusijos partnerystės prioritetų.