Kalta čia visų pirma nelanksti, užsispyrusi bei jau juoką pasaulyje kelianti Britanijos pozicija. Vienareikšmiškai.
Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pažadėjo, jog geriau „numirs griovyje“ nei spalio gale neįvyks „Brexit“. Kur gi ne. Juk jo visa politinė karjera remiasi Britanijos pasitraukimu iš ES. Blogai, kai asmeninis politinis likimas vertinamas labiau nei šalies.
Priešingai galvojo Winstonas Churchillis, kurio biografiją parašė Jonhnsonas ir kuri yra išversta į lietuvių kalbą. Čerčilis visada buvo už stiprią Europą ir galiu kirsti lažybų, jog Churchillis niekada nesielgtų kaip Johnsonas. Matyt, Johnsonas nesuprato žmogaus, apie kurį parašė knygą, principų bei vertybių. Churchillis nebuvo politinis avantiūristas.
Avantiūrizmas tapo įprastu reiškiniu Britanijos vidaus ir užsienio politikoje – santykiuose su ES. Siekdamas sutvirtinti savo pozicijas, buvęs ministras pirmininkas Davidas Cameronas paskelbė referendumą dėl Britanijos pasitraukimo iš ES. Jis neturėjo jokių skaičiavimų, kiek Britanijai kainuotų pasitraukimas. Buvo visiškai tikras, jog laimės referendumą, o jį pralaimėjęs, švilpaudamas išėjo po spaudos konferencijos.
Britanijos populistai tuo tarpu susidariusią galimybę įvertino rimtai ir tapo įtakinga politine jėga. Nigelas Farage`as, pats būdamas ES parlamento nariu, bet ne Britanijos parlamentaru, išvystė neregėtą kampaniją prieš Britanijos narystę ES. Įvyko „nuostabus atsivertimas“.
Farage`as ilgą laiką buvo nuosaikus Britanijos ES parlamentaras. Staiga toks „praregėjimas“ – ES blogis.
Tokie „praregėjimai“ neįvyksta šventosios dvasios pastangomis. Kodėl jis „nušvito“ dar turės atsakyti istorija arba FSB archyvai. Nors mobilizuoti žmones, ypač jiems žadant geresnį gyvenimą ir laisvę, lyg, kad britai nebūtų laisvi, nėra jau taip sunku, ypač, naudojant rėksmingą ir melagingą politinę taktiką, o politiniams priešininkams esant visiškai nepasiruošusiems ir bejėgiams kaip amebos.
Ir štai, po Theresos May nesėkmių tariantis su ES, valdžioje Johnsonas.
Ką jis pasiekė? Visi jo pasiūlymai parlamento atmesti, jokių priimtinų ES scenarijų jis nepasiūlė. Paskutiniai siūlymai dėl sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, visų pirma, nepriimtini Airijai.
Po to, kai Johnsono visus siūlymus Parlamentas atmetė, normalioje demokratijoje, o Britanija iki šiol buvo parlamentarizmo pavyzdžiu, ministras pirmininkas turėtų atsistatydinti – jo politika Parlamentui nepriimtina, nepriimtina ir daliai jo paties konservatorių partijos, kurią jis suskaldė. Jis dabar mažumoje. Johnsonui dar pavyko, nes juk turi tokia silpną opoziciją, tokią kaip dabartiniai impotentiški leiboristai.
Kas toliau? Bus nauji rinkimai? Susitarimas su ES dėl „Brexito“ laiko pratęsimo, apie ką jau puse lūpų kalbama? Tačiau tada, Johnsonas turėtų įvykdyti savo pažadą ir pasitraukti į politinį šiukšlyną, kaip pats pažadėjo, „numirti griovyje“.
Bendrai, plačiau kalbant, sunku suprasti kodėl pasaulyje į valdžią dažnai ateina tokios „spalvingos“, atsakomybės už savo šalį ir pasaulį neturinčios figūros.
Pažvelkime rimčiau į realybę, kurią Johnsonas tikrai žino, bet kuri jam nėra svarbi.
Britanija dalyvauja prekybos sąjungoje su ES, tiksliau yra jos dalis. Ji yra ES muitų sąjungos narė, priklauso laisvai prekybinei erdvei.
Tai leidžia Britanijos prekėms laisvai keliauti po visą ES – nuo Prancūzijos iki Belgijos bei Lietuvos. Tai taip pat įpareigoja taikyti vieningus muitus visoms prekėms, atvežamoms iš trečiųjų šalių.
Britanija yra vieningos ES prekybinės erdvės dalis, o tai leidžia laisvą prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimą. Britanija taip pat dalyvauja bendroje užsienio politikoje, kurią koordinuoja ES. Taip pat yra sudariusi daug gynybinių, prekybinių sutarčių, suderinusi savo įstatymus su ES.
Jei Britanija pasitraukia spalio gale be sutarties, pasitraukimas bus chaotiškas, nes muitinės ir kiti barjerai atsiras nedelsiant. Tam ES jau ruošiasi praktiškai. Kiek ruošiasi Britanijos valdžia nežinoma.
ES pozicija yra nuosekli – arba Britanija yra visavertė ES narė ir priima visas ES taisykles, arba traukdamasi tariasi, kaip palaipsniui iš šalies narės tapti trečiąja valstybe. Žvelgiant objektyviai ir praktiškai, tai ne tik ES, bet ir Britanijos interesas.
Necivilizuotas išstojimas iš ES dėl Londono užsispyrimo ir griežtos derybinės ES pozicijos veda į aklavietę. Be abejonės, bus daug ekonominių nuostolių, kuriuos patirs ir Lietuva, bet labiausiai Britanija.
Nesuprantu, kodėl Britanijai netinka toks variantas kaip Norvegijos, kuri, nors ir nebūdama ES nare, naudojasi visomis ES teikiamomis lengvatomis ir galimybėmis.
Gal dalis britų dar gyvena laikydami Britaniją supervalstybe. Bet Britanija nuo pat XX amžiaus pradžios nėra supervalstybė ir „jūrų valdovė“. Galima demagogiškai daliai piliečių tas iliuzijas kuriam laikui vėl įpūsti, bet tai būtų taip pat absurdiška kaip lietuviams gyventi tikint, kad esame tokie patys kaip tada, kai „Vytautas girdė arklius Juodojoje jūroje“.
