Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, penktadienį Žitomyre susitikęs su Ukrainos vadovu Volodimyru Zelenskiu, atsargiai ir pusiau juokais prakalbo apie abiejų šalių „draugystę prieš Rusiją“. Ir pasiūlė Rusijos remiamų teroristų užgrobtose Rytų Ukrainos teritorijose dislokuoti Baltarusijos taikdarius.
Galima spėlioti, kiek tokia iniciatyva iš anksto suderinta su Maskva, o gal net kieno galvose – paties A. Lukašenkos ar Vladimiro Putino – ji pirmiausia atsirado. Tačiau Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus pareiškimas, kalbant apie planus Baltarusijoje įkurti Rusijos karinę bazę, esą „nėra prasmės dislokuoti papildomus karinius objektus Baltarusijos teritorijoje“, ir dėl to kilęs Rusijos URM susierzinimas liudija, kad Minskas vis labiau tolsta nuo Maskvos.
Net ir po to, kai Europos išorės veiksmų tarnyba atšaukė aukšto lygio vizitą Minske, akivaizdu, kad sutartis dėl vizų režimo supaprastinimo tarp Europos Sąjungos ir Baltarusijos greitai bus pasirašyta, o bendras santykių atšilimo tonas tampa dominuojančiu.
Lietuva tuo metu žaidžia naująjį Černobylį: kaukia sirenos, kyla sraigtasparniai, gyventojai gauna grėsmingas žinutes. Apsaugok, Viešpatie, nesakau, kad Astravo AE yra visiškai saugi, bet kaimynai už rytinės sienos irgi nėra visiški savižudžiai, jog statytų elektrinę tik tam, kad drauge su mumis susisprogdintų. Veikiau – gudrūs manipuliatoriai, pasinaudoję proga gauti Astravui Rusijos finansavimą tuo metu, kai Kremlius nerimavo dėl Visagino AE.
Savo pasipiktinimą dėl įtariamų ketinimų atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti Europos Sąjungos ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl nesaugios Astravo AE statybos Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nukreipė į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Tačiau ministras tik vykdo prezidento Gitano Nausėdos suformuotą užduotį nelikti nuošalyje, kai ES susiruošė atšildyti santykius su Baltarusiją valdančiu A. Lukašenkos režimu.
Dalios Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmetis mus įpratino tikėti, esą net ir smarkiai nesusikalbančios politinės jėgos gali rasti konsensusą svarbiausiais gynybos ir užsienio politikos klausimais. Naujajam Daukanto aikštės rūmų šeimininkui dar teks atrasti tokį sprendimų priėmimo būdą, kad kiekvienas jo nurodymus vykdančio užsienio reikalų ministro žingsnis neįžiebtų politinių batalijų.
TS-LKD prieš 2020 m. Seimo rinkimus vis dažniau sieks parodyti savo rinkėjams, kad yra vienintelė politinė jėga, sugebanti apginti D. Grybauskaitės nubrėžtas raudonąsias linijas santykiuose su Rytų kaimynais. O labiausiai jiems oponuos ne valdančioji LVŽS, bet opoziciniai Gintauto Palucko socialdemokratai, siūlantys Lietuvai „mesti tokią izoliacinę politiką“. Spaudimą politikams atšildyti santykius ne tik su Baltarusija, bet ir su Rusija didins Lietuvos verslas, tebejaučiantis nostalgiją dėl sankcijų prarastoms Rytų rinkoms, gerokai sustiprėsiančią lėtėjant ekonomikos augimui Vakarų Europoje.
Pasistumdymų dėl užsienio politikos laikotarpis nesitęs amžinai, bet ir tokiu metu Lietuvai svarbu nepamesti iš akiračio ilgalaikių tikslų. Ar mes norime su Baltarusija tik prekiauti ir krauti per Klaipėdos uostą jos trąšas, ar rūpi ir žmogaus teisių bei piliečių politinio pasirinkimo laisvės padėtis šioje šalyje?
Rytoj Maidano tikriausiai Minske nebus, bet A. Lukašenka juk negalės valdyti amžinai ir vis iš naujo žaisti tai sąjunginės valstybės kūrimą su Rusija, tai draugystę su Vakarais.
Lietuvai naudingiausia būtų nuosekliai siekti nustumti ribą tarp Rytų ir Vakarų iki rytinės Baltarusijos sienos. ES ir NATO nare tapusi Baltarusija su amerikiečių tankais kur nors prie Oršos ir Vitebsko bei „Maxima“ kiekviename miestelyje atrodytų gerokai patraukliau, negu rusų tankai Gožos poligone. Net jeigu šiandien dėl Rusijos įtakos Baltarusijai tai sunkiai įsivaizduojama, Ukrainos pavyzdys parodė, kad geopolitinės svajonės kartais pildosi, tik pirmiausia nereikia bijoti jų suformuluoti mums patiems.