Blogiausi dalykai visada daromi todėl, kad „reikia kažką daryti“ – lygiai taip pat, kaip šešiolikmetė mergaitė (apie ją šiandien daug nekalbėsime) lipa ant scenos ir rėkia, kad darykit kažką, kaip jūs drįstate, o suaugusieji linguoja galvas – gerai vaikas pasakė, pakėlė balsą, mes išgirdom, tikrai, gal reikia daryti kažką, tai tikrai gal visi pasakom, kad kažką imkim visi ir darykim.

Niekas nieko nedarys, nes toje temoje viskas šiaip kontroliuojama ir viskas tvarkoj, bet geriau jaučiamės palingavę galvas, nes buvo toks nedidelis vienos aktorės šou ir mes visi neabejingi ir sau patys už tai galime paploti per petį.

Lietuvai nuo šitų problemų toli, todėl kad mes dar nepriaugome prie konkretaus ir materialaus gyvenimo, ir kol kas užsiiminėjame simboliais ir stabais. „Aš palieku simbolius paprasto proto žmonėms“, sakė komikas neišverčiamo žodžių žaismo sakinį („I leave simbols to the simple-minded“). Angliškai „paprasto proto žmonės“ yra mandagus būdas pavadinti kvailius kitu vardu. Arba lietuvius, kaip iš kurios pusės pažiūrėsi.

Pažiūrėkime, kokios problemos mus gvaltavoja ir kibina pastaruoju metu (tiksliau sakant, ir anksčiau buvo taip pat, bet labai gerai skamba, kai sakau „pastaruoju metu“). Gatvių lentelės, ir kokia kalba parašyta. Raidės pasuose (apsaugok Viešpatie, pasas juk yra mūsų žmogaus tapatybė). Atminimo lentelė ant pastato. Vienas durnius nudaužo, paskui lentelę pakabina, paskui kitas simbolius tesuprantantis miesto vadas nukabina, paskui kiti vėl pakabina atgal.

Visi kabinėjantys ir nukabinėjantys neužsiima produktyviu darbu, negerina gyvenimo sau ir kitiems, tik užsiima ta pačia simboline veikla, kaip kokie Artimųjų Rytų radikalai, deginantys amerikiečių iškamšas kas savaitę, vietoje to, kad išasfaltuotų gatvę. Jie dirba su simboliais.

Vytis ar kitoks paminklas, būti ar nebūti, svarbiausias klausimas, nestatysim mes, pasistatys Kaunas, suprantat, Vilnius–Kaunas, paminklas gaunas. Mums visada gaunasi paminklas, kad ir ką bedarytume, kaip tiems surinkėjams iš rusiškų detalių, kurie kad ir kaip bandytų sulčiaspaudę sudėti, visada gaudavosi automatinis šaunamasis ginklas. Tada lietuvių kalbos mokytoja ateina ir kažką apteplioja Lukiškių aikštėje, ir visi kad paleis gerkles – Jėzau Marija, kokia gėda, kas per mokytoja, kokia gėda mokyklai, pasaulio pabaiga.

Teisybė yra ta, kad nieko naujo: mokytojai, nepaisant to, kad kai kurie jų moko vaikus, nuo seno yra vieni reakcingiausių ir tamsiausių visuomenės dalių, mano S. Nėries gimnazijoje tie patys tipai aršiausiai žiūrėjo, kad visi su komjaunimo ženkleliais vaikščiotų, o po trijų savaičių jau pirmieji Sąjūdžio mitingus organizavo ir privaloma tvarka į juos suvarinėjo.

Šita mokytoja dar viena nuovokesnių, sugebėjo be navigacijos Lukiškių aikštę rasti, kitos nemoka nė tiek. Tos lituanistės proproprosenelė galimai nešiodavo malkas ir žabus, kai miestelio aikštėje raganas degindavo.

Beje, ir raganos, ir jų laužai, ir paminklai, ir dažas ant paminklų – visa tai yra tik simboliai. Tai – ne gyvenimas. Tai tik ženklai.

Teisybė yra ta, kad nieko naujo: mokytojai, nepaisant to, kad kai kurie jų moko vaikus, nuo seno yra vieni reakcingiausių ir tamsiausių visuomenės dalių.
Andrius Užkalnis


Lygiai iš to paties raugo yra visas šaršalas apie naujos Kristinos Sabaliauskaitės knygos įtraukimą ar neįtraukimą į kažkokius sąrašus ar kandidatūrą premijavimui, ar Darbo raudonosios vėliavos ordinui (sprendžiant pagal komisijos įsitikinimus ir partiškumą).

Aš nežinau, dėl ko ponia Sabaliauskaitė rašo knygas, bet įtariu, kad, kaip ir visi populiarūs rašytojai, ne dėl apdovanojimų ir ne dėl narysčių sąjungose. Rašytojai matuojasi pardavimais, o ne tuo, kad kokios nors sovietizuotos glušės jas patvirtino. Labiausiai įsižeidė daugiausia tie, kas knygų ne tik nerašo, bet ir neskaito.

Kas žmonėms tie sąrašai ar premijos? Štai kam: kad savo proto neturintys galėtų žinoti, ką skaityti ir ko ne. Komisija išrinko – reikia skaityt, valdžia rekomendavo.

Priklijavo lipduką, kad vertinga. Lipdukas, sąrašas, komisijos verdiktas – irgi tik simboliai. Komisija literatūros rašyti nesugeba, ji gali tik įtraukti į sąrašus ir ištraukti iš sąrašų.

Apskritai, kad dar yra kažkokių neva valstybinių institucijų, kurios vertina meno kūrinius, yra šlykštu ir absurdiška, bet irgi nieko naujo: jau buvo čiūčelų sugalvotas įstatymo projektas, pagal kurį žiniasklaidoje buvo numatyta 50 proc. gerų naujienų.

Paskui buvo kažkokių valstybės išlaikomų orangutangų sudaryta atmintinė ar aplinkraštis, kaip žurnalistams reikia rašyti apie tai, kai šeimoje vienas sutuoktinis kitam duoda į liūlį arba kitaip smurtauja.

Valstybei reguliuoti bet kokią kūrybinę veiklą yra taip pat beviltiška, kaip prašyti katiną, kad jums sureguliuotų ir paleistų kietojo kuro katilą sodyboje, bet mes visą laiką tikimės iš valstybės pareigūnų gero skonio ir kultūros politikos išmanymo, lyg tai būtų Paryžiaus universitetuose išpuoselėti aristokratai, o ne plūgų palikuonys, kurių namuose buvo viena knyga, ir toji – receptų. Daugelis jų ligi šiol mintyse Marijampolę vadina Kapsuku, o seniūniją – namų valdyba, nes jų smegenys yra kaip gintaro karoliai: kaip sustingo prieš milijoną metų su vabzdžiu viduje, taip ir liks.

Valstybei reguliuoti bet kokią kūrybinę veiklą yra taip pat beviltiška, kaip prašyti katiną, kad jums sureguliuotų ir paleistų kietojo kuro katilą sodyboje, bet mes visą laiką tikimės iš valstybės pareigūnų gero skonio ir kultūros politikos išmanymo, lyg tai būtų Paryžiaus universitetuose išpuoselėti aristokratai, o ne plūgų palikuonys, kurių namuose buvo viena knyga, ir toji – receptų.
Andrius Užkalnis


Mūsų pagrindiniai dalykai, kuriuos mes galime rodyti užsieniečiams, yra simboliniai ir be jokios funkcijos: Algirdo Brazausko noriai prastumti Valdovų rūmai (juos projektuotojai susapnavo taip pat, kaip kunigaikštis Gediminas sapnavo geležinį vilką ir kad sapnas reiškė, kad ant kalbos turės būti pastatytas miestas su ilga gatve, Geležinio Vilko vardu vadinama, ir bus tokie kamščiai toje gatvėje, kad nė vienas priešas nepraeis toliau „Senukų“), paminklas Frankui Zappai (šiaip gera mintis, bet teisybės dėlei turiu paminėti) ir Kryžių kalnas, kuris neturi jokios funkcijos, išskyrus tą, kad ten daug kryžių.

Mano vaikystėje paaugliai panašiai iš labai daugelio tuščių cigarečių pakelių suklijuodavo robotą, ir jis stebindavo gyvuosius, o mirusieji neramiai laukė, kada robotas ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

Paminklai, paminklai, paminklai. Žinote, kas yra paminklas savo esme? Tai priminimas menkam protui, ką reikia gerbti, mylėti ir kuo žavėtis. Paminklas dr. Jonui Basanavičiui negali būti jo „atminimui“, nes dr. Basanavičius yra ir taip mūsų atmintyje, o jei kas nežino, kas jis toks, tai tam ir trys paminklai nepadės.

Tie, kas neįgalūs mylėti savo artimųjų, kol jie yra gyvi, sudeda energiją, rūpestį ir pinigus į paminklus ant kapų, kad turėtų kuo užsiimti, kai per televizorių nieko gero nerodo, ir su paminklais kapinėse yra lygiai tas pats, kaip su paminklais miestų aikštėse.
Andrius Užkalnis


Tie, kas neįgalūs mylėti savo artimųjų, kol jie yra gyvi, sudeda energiją, rūpestį ir pinigus į paminklus ant kapų, kad turėtų kuo užsiimti, kai per televizorių nieko gero nerodo, ir su paminklais kapinėse yra lygiai tas pats, kaip su paminklais miestų aikštėse: jau gavę papildomų dienų, kad galėtų „mirusiuosius aplankyti“ (sakyčiau jiems, tu pataupyk laiką, ateis metas, galėsi pas juos iškeliauti su visam ir paplepėsite kartu į valias), Lietuvos žmonės greitai pasiges dar vieno laisvadienio, kad galėtų naujai pritarkuotus paminklus, lentas, obeliskus ir memorialus miestuose apibėgti.

Aistra paminklams ir atminimo lentoms yra emocinio neįgalumo požymis, nesugebėjimas gyventi realaus gyvenimo, kaip ir kapinių kultas yra tautos dvasinio negalavimo ženklas ir lėtinis meilės nepakankamumas, džiaugsmo deficitas ir užsitęsusi depresija, kuri trunka ne mėnesius, bet ištisas kartas.

Mes laikome (daugelis) save krikščionimis, ypač tos tetos, kurios noriai leidžia kuo daugiau laiko kapuose („mirusiuosius pagerbti“ – kaip tu juos gerbsi, teta, ar kauptukas ir kapų tvorelė tau yra pagarba?), bet mūsų didžiausios šventės juk yra susijusios su gimimu, prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu, jei neklystu.

Šventasis Raštas labai mažai kalba apie kapų lankymą ir nesako „sutvarkyk savo artimam paminklą, kaip tvarkai savo paties automobilį prieš techninę apžiūrą“, tose knygose daug kalbama apie meilę artimiesiems, apie tėvus, apie sutuoktinius ir apie geras mintis ir darbus ir nuolankumą ir pagalbą, bet ne apie tai, kad prisipirkime kuo daugiau kapų žvakių, juo labiau, kad 50 proc. nuolaida.

Lietuvai reikėtų šimto metų moratoriumo visiems naujiems paminklams, bet bijau, kad kai tik šimtmetis pasibaigs, lietuviai susirinks ir pastatys paminklą moratoriumo atminimui.