Problema kita – lėtėja ne tik ekonomikos, bet ir atlyginimų, kurie nuo senųjų ES šalių dar skiriasi kartais, augimas, didėja nedarbas, aplinkinėse valstybėse ekonomika vėsta.
Šiame naujienų sraute nuskambėjo dvi žinios, kurios tarsi nesusijusios viena su kitu. Viena iš jų tai mėsos perdirbėjų skundas, kad „Lidl“ remiasi užsienio gamintojais ir augančiame tinkle vietiniams gamintojams lentynose vietos mažoka.
Kita žinia, kad dalis „Maxima grupės“ valdomo prekybos tinklo „Stokrotka“ darbuotojų surengė akciją, kurios metu reikalavo padidinti atlyginimus. Lenkų dienraštis „Dziennik wschodni“ skelbė, kad „Stokrotka“ darbuotojai reikalavo 500 zlotų (114 eurų) atlyginimų padidėjimo. „Maxima“ valdybos atstovas savo ruožtu tvirtino, kad įmonėje padėtis su atlyginimais nėra bloga, jie viršija šalyje nustatytą minimumą. (Eurostat duomenimis, minimali alga kaimyninėje valstybėje sausio 1 d. buvo 523 eurai „ant popieriaus“, vidutinė viršija 1100 eurų). Atskaičius mokesčius vidutiniam lenkui į rankas lieka 3623 zlotai, arba 830,8 eurai.
Tarsi daug nieko nesakančių skaičių, tačiau realiai tai vienas iš pavyzdžių, kad mūsų ekonomika, paremta tuo, jog esame ES, tačiau ilgai buvome ypatingai pigios darbo jėgos šalimi ir to dėka sėkmingai augome, gali išsikvėpti. Nesugebėję prisitaikyti, rinką sėkmingai atiduosime gudresniems.
Mes rėmėmės pigiu darbu, bet ne sąlyginai brangiomis ir efektyviomis technologijomis. Apie jas daugiau kalbėjome, nei taikėme praktikoje. Technologijos šiuo atveju tai procesų valdymas ir investicijos į žmones, o ne brangiai už ES lėšas pirktos gamybinės linijos ir naujausio modelio traktoriai, kombainai bei apžvalgos bokštai.
Slapčia tikėjomės, kad šimtmečiais patikrinta tiesa, jog pelningiau ne sudėtingos ir brangios technologijos, bet minia pigių piliečių. Juk baudžiauninką galima bet kada pakeisti arba įsprausti į kampą ir jis dirbs dieną naktį. Dešimtmečius po Nepriklausomybės paskelbimo ši strategija puikiai veikė. Iki šiol socialinė atskirtis Lietuvoje viena didžiausių Rytų Europoje.
Tačiau šiandien šis modelis buksuoja ir kuo toliau, buksuos tuo labiau. Mus BVP augimu jau lenkia net kai kurios skurdžios Afrikos šalys, kurios neturi didelių gamtinių išteklių. Jos tiesiog sugebėjo laiku įvairuoti į tinkamą technologinį srautą.
Kodėl taip yra aiškina Petras Čepkauskas, mažmeninės prekybos ekspertas. Jis pabrėžia, kad „Lidl“ už vietinius tinklus pranašesnis ne tik rinkodara, bet ir technologiniu lygmeniu. Jie vidutiniškai moka 30 proc. didesnes algas negu rinkoje, bet iš darbuotojų išspaudžia dvigubai daugiau dėl savo technologiškumo. Jeigu skaičiuotume eurais už veiksmą – tai iš tikrųjų jie sumoka mažiau už kitus tinklus. Ir tai nėra „technologija“, kai pamaina nuo 8 val. pailginama iki 9 ar 10 valandų už tą pačią algą. (Rekvizitai.lt duomenimis, „Lidl“ vidutinis atlyginimas 1 455,58 eurai, „Maxima LT“ 931,47 eurai.)
Tiesiog iš viso prekybos proceso išmesti visi nereikalingi procesai ir žmonės. Čia kavos nenešioja „pusbrolio draugo žmonos puseserė, kurios vyras atsakingas už didelės valstybinės įmonės viešuosius pirkimus.“ Lietuvoje tai veikia, tačiau kai tenka išplaukti į tarptautinius vandenis, pažintimis ir ryšiais apkaišyta valtelė pradeda grimzti.
Taikoma ne prekybininkams, kurie gana konkurencingi, bet daugumai perdirbėjų ir tiekėjų.
„Spėju, būtent dėl to jie ir nedidina vietinių gamintojų dalies asortimente. Yra nustatytas procentas, kiek turi būti vietinių prekių ir viskas. Vietinio asortimento didinimas jiems nereikalingas – griaus visą puikiai veikiančią tinklo prekybos ir administravimo technologiją“, – analizuoja P. Čepkauskas.
Čia mes mušame galvą į lubas. Tam, kad dirbtume su moderniomis įmonėmis ir tiektume joms produktus, patys turime būti tokiais pat. Nuo logistikos iki savikainos bei gaminamų kiekių. Daug nebrangių darbininkų nebereikalingi, nes įmonė nepajėgi konkuruoti su brangiais žmonėmis, kurie gamina pigesnę produkciją nei minia baudžiauninkų.
Problema tik ta, kad mes nelabai mokame ir žinome, kaip tuos baudžiauninkus pakeisti. Kitaip po kiekvieno minimalaus atlyginimo padidinimo nekiltų darbdavių ašarų upeliai, kad jei žmogui teks mokėti 20 eurų daugiau per mėnesį, tai už artimiausio kampo jų laukia bankrotas. Deja, bet jei šios įmonės realiai gali išgyventi tik mokėdamos atlyginimą, artimą minimumui, jos greičiausiai ir bankrutuos. Tai tik laiko klausimas.
Vieną iš retorinių klausimų savo feisbuke uždavė Rimvydas Valatka:
„Kaip manai, kiek Lietuvos laikraščių mes spausdiname Bialystoke, klausia Bialystoko spaustuvės direktorius Pawelas Zechas? 10? 20? 30? Neatspėjai. Dabar spausdiname 64, mūsų tikslas - spausdinti 100 lietuviškų laikraščių, ir iš Tauragės pasuko į kitą miestą, kurio laikraščiai dar nespausdinami Lenkijoje."
Atsakymą prieš kelias savaites man davė vienas iš lietuviškų provincijos vadovų:
„Spausdinau kelis rajoninius laikraščius. Dabar jie visi spausdinami Lenkijoje. Su mano įrengimais prie vieno laikraščio spausdinimo pusę dienos dirbdavo du žmonės. Lenkai pastatė modernią spaustuvę ir tą patį tiražą pigiau nei pas mane išspausdina per 15 (penkiolika) minučių. Konkuruoti negaliu. Investuoti į tokią technologiją jau vėlu. Žmones atleidau."
Atlyginimas šioje spaustuvėje tik šiek tiek viršijo minimumą.
Laimei, ne viskas taip beviltiška.
Nuo Lenkijos vidutinio atlyginimo jau atsiliekame tik 13 eurų ir tai gera žinia. Pagaliau įsisiūbuoja vartojimas. Kaip pastebėjo Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas,
vieno Lietuvos gyventojo faktinio individualaus vartojimo išlaidos, pašalinus kainų skirtumus, pernai pasiekė 90 proc. ES vidurkio. Tai - statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenys.
Pagal šį rodiklį, lietuviai aplenkė visas Vidurio ir Rytų Europos šalis, įskaitant Estiją, ir pasivijo Ispaniją. Kaip toks pasiekimas įmanomas, jei atlyginimai ir pensijos Lietuvoje yra mažesni nei daugelyje regiono šalių? Galbūt čia vertėtų prisiminti Aaron Levenstein citatą: „statistika yra kaip bikinis – tai, ką ji atskleidžia, sudomina ir intriguoja, bet tai, ką ji slepia, yra esmė“.
Vienas iš veiksnių, galinčių paaiškinti didesnes lietuvių galimybes daugiau vartoti, yra kainų lygis. Pernai vidutinis darbo užmokestis po mokesčių Estijoje buvo 54 proc. didesnis nei Lietuvoje. Vidutinė senatvės pensija Estijoje taip pat buvo 41 proc. didesnė. Tačiau daugelis paslaugų Estijoje kainuoja gerokai daugiau nei Lietuvoje, o vidutinis visų prekių ir paslaugų krepšelis yra 24 proc. brangesnis.
Kalbant paprasčiau, žmonės jau nori gyventi gražiai ir netgi turi iš ko mokėti už šį norą. Pageidaujančių dirbti beveik už dyką greitai neliks. Nepadės net ukrainiečiai ir baltarusiai. Jie irgi pažįsta eurus ir jų jokia gudria statistika apie gerėjantį gyvenimą neužliūliuosi.
Iš kitos pusės, žmonės jau gali ir nori mokėti, o tai leidžia kurti normalias šiuolaikines įmones, paremtas ne pigiu darbu. Klientai už tai gali mokėti. "Lidl" irgi atėjo tada, kai pamatė, jog vartojimo lygmuo pakankamas.
Dabar ir prasideda įdomioji dalis – kas sugebės išlikti ir prisitaikyti, ką išstums modernesni verslai, ar verslai, kuriantys didesnę vertę. Valstybių sienų nebėra.
Pokyčiai Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje greitai atsirita iki kainų etikečių prekybos centrų lentynose. Laiko vis mažiau ir jo papildomai niekas neduos, o varžytis tenka su tais, kurie šias taisykles suprato kur kas anksčiau ir apie jas nekalba forumuose bei prezentacijose, bet taiko praktikoje.
Reikia pavyzdžių?
Šių metų liepą paskelbta, jog 2016 metų birželį Lietuvoje pradėjęs veikti Vokietijos prekybos tinklas „Lidl“ per praėjusius finansinius metus, kurie prasideda kovą ir baigiasi kitų metų vasarį, pasiekė 368 mln. eurų apyvartą – 23,5 proc. daugiau nei ankstesniais finansiniais metais.
Bendrovės grynasis pelnas siekė 13,8 mln. eurų – 4,1 karto daugiau nei 2017-2018 finansiniais metais, pranešė „Lidl“. Kalbant paprasčiau, jie ir toliau atiminėja rinką iš senbuvių, kuriems perlaužti dešimtmečiais iki tol buvusį sėkmingą savo verslo modelį nėra paprasta.
Tokie rezultatai pasiekti rinkoje, kuri iki tol buvo vertinama kaip perpildyta ir manyta, kad naujam dideliam žaidėjui vietos nėra, o visi bandymai ateiti ir kurti naujus tinklus baigdavosi bankrotu arba vegetavimu.