Vilkas pamatė prie upelio atsigerti atėjusį ėriuką ir nusprendė, kad nori jį suėsti. Tačiau tam, jog tai neatrodytų paprasčiausia agresija, jis įvėlė ėriuką į dialogą, kuris baigiasi tuo, kad vilkas paskelbia, kad ėriukas pats kaltas, jog vilkui ėsti norisi, ir nusitempia auką į tamsią girią.
Šią pasakėčią būtinai derėtų dar kartą perskaityti užsienio reikalų ministrui bei visiems tiems, kurie pastarosiomis dienomis vis reikalauja „dialogo“.
Pavyzdžiui, dialogo su komunistine Kinija. Kaip toks „dialogas“ suprantamas? Kaip dalyvavimas komunistinės valstybės paskelbimo iškilmėse. Valstybės, kurios valdžia užgrobė Tibetą, iki šiol persekioja kitaminčius, nepaiso žmogaus teisių, demonstruoja agresyvią jėgą Honkonge.
Beje, primenu, kad Taivanis yra išlikęs, kaip ta Kinijos dalis, kurioje anuomet nepavyko įvesti komunistinio totalitarizmo. Lietuvos politikai, atvykę į kinų surengtą šventę, tvirtino, kad Kinija yra tokia pat valstybė, kaip ir visos kitos ir nevalia kištis į jos vidaus reikalus. Tačiau, ar tikrai taip turėtume suvokti dialogą? Tai, kas vyksta labiau primena kinų valdžios monologą, kurio klausytojai „skatinami“ ekonominiais pažadais.
Kinija didelė ir todėl visada teisi? Ar tokia nuostata iš tiesų dialogiška, ar veikiau vasališka? Gerbiu kolegą Kęstutį Glavecką, kaip šmaikštų, originalų politiką, tačiau apgailėtina, kai liberalų frakcijos narys dalyvauja komunistinės valstybės pašlovinime.
Pasigirdo kalbos ir apie dialogo su Aliaksandro Lukašenkos režimu svarbą. Esą toks dialogas galėtų paskatinti Baltarusijos diktatorių labiau pasirūpinti Astravo atominės elektrinės saugumu. Pala, regis, aiškiai sutarėme, kad Astravo elektrinė yra pirmiausia Kremliaus politinis projektas, o ne Baltarusijos ekonomikos reikmė. Kremliui jis reikalingas politiniam šantažui, o ne pigesnei elektrai. Pastarosios nelabai bus kur dėti. Todėl šiandien mūsų rūpestis ne tuščiai reikalauti kokybiškesnės elektrinės (jos statytojai bando suktis kuo pigiau ir greičiau), bet to, kad ji nepradėtų veikti ir būtų realiai blokuojama prekyba baltarusiška energija į Vakarus.
Lietuva jau ne kartą bandė kalbėtis su Baltarusijos valdžia ir kiekvieną kartą be jokios naudos, tik nukentėdavo Baltarusijos demokratinė opozicija. Kas iš esmės pasikeitė Rusijoje ir Baltarusijoje, idant galima būtų kalbėti apie santykių „perkrovimą“ šiandien? Ar tai, kas įvardijama „dialogu“, gali pagerinti Baltarusijos ir Rusijos opozicijos situaciją, vesti prie permainų Kryme ar okupuotose Sakartvelo teritorijose? O gal kalbėsime tik apie ekonomiką ir tai, kaip reanimuoti sunkioje situacijoje esančią Baltarusijos ekonomiką?
Deja, ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, regis, perėmė Lino Linkevičiaus retoriką. Nepaisant to, kad ministras prieš pora dienų įžūliai pavadino grupę Lietuvos politikų (tarp jų ir prezidentą Valdą Adamkų) Kremliaus talkininkais, tiek ministras, tiek Prezidentas, regis, tiki, kad esą egzistuoja suvereni Baltarusijos valdžia, kuriai reikia padėti atsilaikyti prieš Kremlių. Tačiau ar nėra taip, kad šiandien Baltarusijos valdžia yra tapusi tik viena iš Kremliaus režimo kaukių ir dialogas šiuo atveju tėra palankesnės erdvės Kremliui įgyvendinti savo užmačias sudarymas? Dar vienas ėriuko pokalbis su vilku.
Tarptautinėje politikoje jau seniai egzistuoja aiškus kiekvieno prasmingo dialogo rėmai, kurie neatsiejami nuo žmogaus teisių klausimų. Vakarai gali ir privalo padėti Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai keistis ir tai galima padaryti tikrai ne joms pataikaujant, klausantis jų monologu, bet nuolat primenant tas taisykles, be kurių civilizuota ir padori politika neįmanoma, reikalaujant rimtai priimti žmogaus teisių principus.
Kai popiežius Pranciškus lankėsi Lietuvoje, Daukanto aikštėje jis sakė, kad esame unikalią istoriją turinti valstybė, kuri žino, ką reiškia kančia ir kova už laisvę. Pasak Popiežiaus, mes galime būti svarbiu tarpininku Vakarų ir Rytų pokalbyje. Popiežius kalbėjo apie tarpininkavimą, kuris stiprybę semia iš žinojimo, kad ne jėgai, bet tiesai priklauso paskutinis žodis. Tai visai kas kita nei tas „dialogas“, apie kurį dabar kalba politikai, prisidengdami vasališką mąstymą.