Rugsėjo 22–27 dienomis, net 4500 vietų 160 šalių, moksleivių bei jų iniciatyvos ,,Fridays for Future” paskatinti, įvairaus amžiaus dalyviai rinkosi, siekdami pabrėžti kovos su klimato kaita svarbą. Tokio pobūdžio susirinkimus pradėjo garsi klimato aktyvistė šešiolikmetė Greta Thunberg. Ji dar 2018 metais pradėjo praleidinėti pamokas, kadangi nesuprato, kodėl turėtų rūpintis savo ateitimi, jei politikai nesirūpina visos planetos, o taip pat ir jos gyventojų, išlikimu.
Nors viešojoje erdvėje gausu skirtingų jaunosios aktyvistės vertinimų, vieni ją laiko autoritetu, kiti tėvus kaltina aplaidumu ar vaiko išnaudojimu, tačiau klimato kaita, kaip politinis klausimas, neturi būti redukuojamas iki vienos asmenybės. Masiniai protestai, kurie šią savaitę surinko 6 mln. protestuotojų visame pasaulyje, yra rodiklis, kad nacionaliniai lyderiai kol kas pasauliui pakankamų politinių įrankių nepasiūlė ar bent nesukūrė efektyvaus jų įgyvendinimo mechanizmo.
Tačiau to paties negalima pasakyti apie urbanizuotas teritorijas. Savivaldybės dažnai imasi visiems reikiamos lyderystės pačios, tai patvirtinta ir Europos regionų komiteto (CoR) ataskaita. Joje skelbiama, kad kai kurie Europos Sąjungos (ES) miestai jau potencialiai pasiekė Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus.
Klimato reikšmingumas miestų kontekste gali būti vertinamas dvejopai. Viena vertus, egzistuoja pakankamai stiprus tarptautinis (tame tarpe ir tarpžinybinis) bendradarbiavimas, grindžiamas kompetencijų dalinimusi bei papildomu finansavimu. Antra vertus, miestai susiduria su klimato kaitos iššūkiais, kurie neaplenkia Europos valstybių, o tame tarme ir Šiaurinės — Centrinės Europos, į kurios teritoriją patenka ir Lietuva. ES atliktame tyrime (EEA Report No 2/2012) teigiama, kad mūsų regionas susiduria su temperatūros pokyčiais, vasaros bei žiemos sezono pakeitimais. Šie bei kiti faktoriai turi įtakos pačios politikos specifikai.
Nenuostabu, kad tarptautiniame bendradarbiavime minimos ne vien nacionalinės valstybės. Dažnai renginių, įvairių susitarimų formatuose laviruoja ir miestų pavadinimai. Šios savaitės pradžioje Niujorke daugiau nei 60 JT valstybių ir daugiau nei 100 miestų prisijungė prie Čilės iniciatyvos ir sutarė siekti klimato kaitai neutralios ekonomikos iki 2050 m.
Deja, nei Lietuva, anei jos miestai į Čilės iniciatyvos sąrašą nepateko, nors, džiugu bent tiek, kad prezidentas Gitanas Nausėda gan dažnai akcentuoja, jog klimatas yra vienas Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Tai suteikia vilties ir dėl Lietuvos, ir dėl jos miestų. Tikiu, kad ir Vilnius galėtų šioje srityje lyderiauti galėtų taip pat bei pradėti savarankišką energetikos ir transporto sektoriaus pertvarkymą.
Tam turime jau gerus pagrindus jau šiandien. Neseniai priimtas Vilniaus miesto Darnaus judumo planas: miesto gatvėse daugėja dviračių takų, gyventojai vis dažniau renkasi atnaujintą viešąjį transportą, paspirtukus ar dviračius, neseniai nupirkti penki elektriniai autobusai. Antra vertus, ši politika neturi apsiriboti vien judumu. Turiu penkias idėjas, kurios galėtų prisidėti prie šio klausimo sprendimo tiek taktiniame, tiek strateginiame lygmenyje.
Pirma, Vilniaus miesto savivaldybė gali siekti tapti pirmuoju pastatu viešajame sektoriuje Lietuvoje, kuriam energiją teiktų žalioji energija. Tuo ateityje turėtų sekti ir kitos savivaldybės įstaigos ir įmonės, statomos mokyklos ir darželiai. Norėdami keisti politikų ir visuomenės požiūrį — lyderystės turime imtis patys.
Antra, verta ieškoti iniciatyvų transporto srityje. Vilniaus miesto savivaldybė atsakinga už viešąjį transportą, kuris sudaro didelę transporto dalį visame mieste. Galime siekti, kad ateityje perkamos visos viešojo transporto priemonės būtų mažos emisijos (angl. Low emission).
Trečia, idėjos transporto plotmėje neturi baigtis viešuoju transportu, jos turi įtraukti ir visuomenę bei skatinti naujus ekologiškus įpročius. Kiekvienais metais minint dieną be mašinos, galima neapsiriboti nemokamo viešojo transporto iniciatyva, o imtis rimtesnių priemonių, skatinančių bent kartą metuose miesto centre visiškai atsisakyti nuosavų automobilių.
Ketvirta, galima kreiptis į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) dėl rekomendacijų Vilniaus miesto planavimo ir transporto bei energetikos sektorių žalinimo srityse pateikimo. Ši tarptautinė organizacija dabar plėtoja Teritorijų planavimo instrumentų ir aplinkos (SPINE) projektą, kurio kontekste jau turi sukaupusi plačias kompetencijas aplinkos politikas integruojant į ekonominio ir socialinio miestų vystymosi priemones. Taigi jų įžvalgos Vilniui suteiktų galimybę savivaldybės lygiu imtis taikyti pažangiausius politikos instrumentus.
Penkta, Vilniaus miesto savivaldybė gali pradėti rengti naują Vilniaus miesto Tvarios energijos veiksmų planą bei įvertinti 2013–2020 m. įgyvendintų priemonių rezultatyvumą. Dar 2012 m. Vilniaus miesto meras pasirašydamas Merų paktą įsipareigojo per vienerius metus nuo prisijungimo prie pakto dienos pateikti Vilniaus miesto tvarios energijos veiksmų planą ir taip parodyti, kaip ketina iki 2020 m. pasiekti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslus. Šis planas jau pasibaigė, tad metas skaičiuoti viščiukus bei planuoti tolimesnius veiksmus.
Vilnius, kaip ir kiti miestai, yra atsakingas už didelę dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, išmetamo naudojant energiją žmonių reikmėms. Vietos valdžios institucijos dalijasi atsakomybę už visuotinio atšilimo problemos sprendimą su nacionalinėmis vyriausybėmis ir šį įsipareigojimą jos turi prisiimti.
Tvaraus miesto sąvoka Vilniaus miestui turi reikšti pirmiausiai įsipareigojimą užtikrinti pusiausvyrą tarp socialinių ir ekonominių poreikių bendruomenės ir aplinką tausojančių sprendimų. Nežadu revoliucijos, nemanau, kad šis klausimas yra vienintelis ir svarbiausias politikos prioritetas, bet tai yra tema, su kuria turi dirbti visos partijos, nepriklausomai nuo jų ideologijos. Tikiu, kad galima atrasti ir daugiau, laisvosios rinkos idėjomis grindžiamų, pasiūlymų. Mažais žingsniais šių tikslų sieksiu drauge su savo politine komanda.