Pastaruosius porą mėnesių, kai viešai išreiškiau viešą nepritarimą Lietuvos deleguotam kandidatui į Europos Komisiją, patiriu dvilypį jausmą – nors mano pozicija nebuvo nei nauja, nei skyrėsi nuo dar birželio pradžioje išgirsto kategoriško neigiamo V. Sinkevičiaus vertinimo LVŽS frakcijoje, tačiau dabar gana daug lietuviškos politikos atstovų bando viešai pasmerkti mano nuomonę ar kitaip moralizuoti. Neva laikytis nuoseklios vertybinės pozicijos ir reikalauti adekvataus profesionalumo lygio yra kažkoks lietuviškoje politikoje nepriimtinas reiškinys.
Ponai, ar tai nėra pats liūdniausias lietuviškosios realpolitik pavyzdys?
Tiesiog priminsiu faktus. 2018-ųjų kovą, tęsiantis pasaulinei #metoo kampanijai, paaiškėjo, kad Lietuvoje kelios merginos buvo tapusios tuometinės Vyriausybės vadovo patarėjo Mykolo Majausko seksualinio priekabiavimo aukomis. Nors dabartinis Seimo narys iš karto deklaravo savo skaidrumą ir pasiryžimą atsakyti į iškeltus įtarimus, tačiau netrukus visa tai išvirto į visiškai amoralų kreipimąsi į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neva paskelbtos šmeižikiškos informacijos.
Kaip paaiškėjo vėliau, šį kreipimąsi palaikė, o gal net ir inicijavo, TS-LKD frakcija. Nors viešai buvo pasakyta tiesa, ir daug kas tai žinojo, įskaitant ir dabartinį kandidatą į aukštą europinį postą V. Sinkevičių.
Būtent Mykolo Majausko skundas, kurį galima vertinti jau kaip institucinį smurtą prieš eilinį pilietį, galutinai įbaugino ir sustabdė merginas nuo tolesnių liudijimų.
Mykolo Majausko ir konservatorių puolimas, pasinaudojant prokuratūra, suveikė. Suveikė ir konservatorių bei jiems prijaučiančių politikų veiksmai Seime. 2018-ųjų rudenį Seimo Etikos ir procedūrų komisija, didžiąja dalimi dėl jos pirmininkės pozicijos, visiškai atmestinai pažiūrėjo į problemą ir taip stojo priekabiautojo pusėn.
2018-ųjų rugsėjį ėmiausi iniciatyvos ir kartu su kolegomis du kartus teikiau siūlymą sukurti laikinąją tyrimo komisiją dėl galimos apkaltos Mykolui Majauskui. Antrąjį kartą teikimą pasirašė daugiau kaip 60 Seimo narių. V. Sinkevičiaus parašo nebuvo nei pirmuoju, nei antruoju atveju, nepaisant to, kad privačiai jis ne vieną kartą sakė, kad Mykolo Majausko priekabės prie moksleivių buvo vieša paslaptis. Spalio 16 dieną Seime buvo balsuojama dėl apkaltos komisijos įkūrimo. Du kartus balsai pasiskirstė po lygiai, tad truko vos vieno balso. V. Sinkevičius nebalsavo, nors tą dieną buvo Vilniuje, kurį laiką jis buvo ir Seime. Nebalsavo jis ir lapkričio 15 dieną, nors taip pat tokią galimybę turėjo.
Jis galėjo ne tik pasirašyti teikimus dėl apkaltos komisijos ir balsuoti dėl jos įkūrimo, taip išreikšdamas savo palaikymą nukentėjusioms merginoms, galėjo ir viešai pasisakyti. Mano įsitikinimu, V. Sinkevičius, siekdamas išlaikyti draugiškus ryšius su TS-LKD ir užsitikrinti jų paramą, išdavė nukentėjusias ir teisybę pasakiusias merginas bei jas gynusias žurnalistes. Jaunam ir perspektyviam politikui tokie realpolitik viražai turėtų būti atgrasūs. Deja, yra atvirkščiai. Maža to, Europos Parlamento Žaliųjų grupėje atsakydamas į klausimą apie šiuos įvykius ir vengimą atvirai išreikšti savo poziciją, V. Sinkevičius dar ir atvirai melavo.
Kita realpolitik gėda – tai dviveidystė profesionalumo požiūriu.
2016 metais sudaryta valdančioji koalicija į Vyriausybę delegavo savo sričių specialistus – buvo tikimasi, kad taip ne tik bus užkirstas kelias korupcijai ir nepotizmui, bet, dar svarbiau, bus sudaryta galimybė vykdančiąją valdžią atriboti nuo konjunktūrinių sprendimų pelkės, nes politinio pasitikėjimo pareigūnai tiesiog vykdys Seime patvirtintą politinę programą.
Turiu išlikti sąžiningas prieš save ir abejoti V. Sinkevičiaus kompetencija aplinkos apsaugos, vandenynų ir žuvininkystės temomis. Jo atsakymai į dalykinius klausimus Žaliųjų grupėje pasirodė neprofesionalūs ir keisti ne tik man, bet ir kai kuriems kitiems grupės nariams. Ir tai nenuostabu, nes juk neįmanoma per dvi ar tris savaites įsigilinti į sritis, kurios reikalauja ilgamečio įdirbio. Matysime, kaip kandidatui seksis atsakinėti į specializuotų komitetų narių klausimus.
Drąsa prisiimti atsakomybę už visos Europos Sąjungos ateitį ir galimai nekompetentingų sprendimų įtaką kiekvieno piliečio kasdienybei nėra tik kandidato garbės klausimas. Gerokai svarbiau, jog tai ir Lietuvos, mūsų tarptautinio įvaizdžio dalis. Būtent Lietuvos institucijų vadovai privalo jaustis atsakingi už savo deleguotų atstovų į svarbius tarptautinius postus moralines savybes, kompetenciją ir patirtį.
Būtent šiuo kampu vėl grįžtame prie profesionalumo ir moralės klausimo – ar, remdamiesi realpolitik argumentais ir sumetimais ir išvengę atvirų bei sąžiningų klausimų savo kandidatui į Europos Komisiją, mes kuo nors skiriamės nuo savo interesus su Kremliumi tiesiogiai tvarkančių ir jiems dirbančių „šrioderių“?
Sakoma, kad geriau nematyti kaip daromos dešros ir politika, tačiau dar blogiau, kai tą procesą gyvai stebėdami nebeišdrįstame pasakyti, jog karalius visgi yra nuogas.