Socialinio darbuotojo profesija Lietuvoje nėra sena. Jos atsiradimas sutampa su nepriklausomos valstybės atkūrimu ir staiga viešomis tapusiomis įvairiomis socialinėmis problemomis. Sovietiniais laikais ignoruotoms ar mechaniškai spręstoms problemoms pritaikytas vakarietiškas socialinės rūpybos modelis.
Iš esmės socialinis darbuotojas turi užpildyti sueižėjusi visuomenės audinį. Jo darbo tikslas – pasirūpinti tais žmonėmis, kurie dėl įvairių priežasčių negali ar nebegali savimi pasirūpinti. Tai bendravimas su fizinę ar psichikos negalią turinčiais asmenimis, vienišais senoliais, rizikos šeimose augančiais vaikais.
Socialiniam darbuotojai gali tekti taikstytis su žmogaus agresyvumu, neadekvatumu, nesupratingumu, su įvairiais nelogiškais reikalavimais. Galiausiai, jam tenka kasdien patirti tą kitą, mažiau šviesią ir optimistišką tikrovės pusę, parsinešti dalį liūdnų ir skaudžių išgyvenimų į namus ir stengtis nepasiduoti nevilčiai, pesimizmui.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis šiuo metu Lietuvoje socialinių paslaugų sferoje dirba apie 12 tūkstančių žmonių. Oficiali statistika rodo, kad, tarkime, 2017 m. pagalbos į namus ir socialinės globos asmens namuose paslaugos buvo suteiktos 21,3 tūkst. žmonių. Tai buvo 14,3 proc. daugiau nei 2016 m. Šie skaičiai auga kasmet.
Visuomenės senėjimas, emigracija, didėjanti socialinė ir ekonominė atskirtis lemia, kad šioje sferoje darbuotojų poreikis auga ir nespėja aprėpti darbo kiekio. Socialinių paslaugų sektorius ypač plečiasi regionuose, kuriuose daug vienišų pagyvenusių žmonių, ant skurdo ribos gyvenančių ir degraduojančių šeimų.
Paradoksalu, bet sudėtinga socialinė ir ekonominė situacija tik padidina socialinių paslaugų paklausą, kuria naujas darbo vietas. Bet socialinio darbuotojo atlyginimas į rankas vis dar vienas mažiausių iš visų viešojo sektoriaus darbuotojų. Vidutinė socialinio darbuotojo alga į rankas šiek tiek viršija 600 eurų.
Kasdienį emociškai sudėtingą darbą dirbantiems žmonėms tenka atsakyti skandalais tapusiose vaikų paėmimo istorijose, po nusikaltimo kalbėti apie įvairius rizikos grupių atstovus, su kuriais jie palaikė ryšį ar rūpinosi jų gerove.
Ketvirtadienį simbolinį protestą prie Vyriausybės surengę socialinio darbo atstovai apie savo problemas kalba mažiau triukšmingai nei kiti viešojo sektoriaus darbuotojai. Pagrindiniai šio protesto reikalavimai – saugumą užtikrinančios darbo instrukcijos, kurios padėtų teisingai elgtis susidūrus su agresyviu žmogumi ir didesnio atlygio perspektyva.
Protesto dalyviai galėtų papriekaištauti ir iki tol buvusiems valdžios atstovams, ir politikams regionuose, kad socialinių paslaugų sektorius yra užverstas darbais, biurokratijos tvarkymo našta, o jų įvaizdis ar bent jau darbuotojams rodoma pagarba neatitinka jų darbo svarbos.
Be to, regionuose kol kas didžiausias dėmesys skiriamas vienišų, negalinčių savimi pilnai pasirūpinti senolių priežiūrai. Psichinę negalią turinčius ar reintegruojamus į visuomenę asmenis pagalba dažnai aplenkia.
Socialinės reabilitacijos centrai ir juose veikiančios efektyvios mažiausiai kelių darbuotojų komandos galėtų užtikrinti tai, kad pas šiuos žmones būtų lankomasi, jie turėtų nuolatinį kontaktą. Psichikos negalią turintiems asmenims itin svarbu pasitikėti socialiniu darbuotoju, turėti su juo nuolatinį ryšį ir žinoti, kad jis pagelbės konkrečią akimirką.
Turi būti aiškus centrų veiklos planas, su konkrečiais atvejais dirbti komandos, o ne pavieniai socialiniai darbuotojai. Kol kas šie planai regionuose yra tik teoriniame lygmenyje. Juos įgyvendinus dar labiau plėstųsi socialinių paslaugų tinklas ir didėtų socialinių darbuotojų poreikis.
Savo patogioje kasdienybėje mes kalbame apie politinius, technologinius, kultūrinius pokyčius, dažnai nustumdami į šoną socialines problemas. Jos sunkiai sprendžiamos ir kai kada, tiesą sakant, net neturi sprendimų.
Sutrūkinėjęs socialinis audinys atveria įvairias žaizdas, parodo žmones, kurie nėra reikalingi savo artimiesiems, nėra reikalingi skubančiai ir savo problemas sprendžiančiai visuomenei. Socialiniai darbuotojai stengiasi užpildyti šio audinio įtrūkimus, atlikti tas socialines funkcijas, kurių išsižadama.
Jų darbas per menkai įvertintas ne tik finansine prasme, bet ir visuomenės pagarba. Labai tikiuosi, kad būdami senstančia ir įvairius nelygumus patiriančia visuomene nepamiršime ir tų, kurie glaisto nematomas žaizdas ir rūpinasi dėl ekonomiškai nepamatuojamos gerovės.