Šis vaizdas atspindi esamos situacijos sudėtingą. Demokratų partija, flirtavusi su apkaltos idėja nuo pat Trumpo pergalės rinkimuose 2016 metais, pagaliau žengė lemiamą žingsnį.
Tyrimas, kurį atliks gal net šeši skirtingi Atstovų rūmų komitetai, gali baigtis formaliu apkaltos procesu ir, teoriškai, prezidento atstatydinimu.
Nors proceso stadija ankstyva, o galimų baigčių – gausybė, svarbu atkreipti dėmesį į penkis aspektus.
1. Apkalta nebūtinai pagrindiniu tikslu kels Prezidento atstatydinimo klausimą – to padaryti beveik neįmanoma. Per visą Jungtinių Valstijų istoriją sėkmingai nėra pasibaigęs nė vienas apkaltos prezidentui procesas: Andrew Johnsonas XIX a. laimėjo lemiamą balsavimą Senate vieno balso persvara; Richardas Nixonas prieš pusę amžiaus spėjo atsistatydinti matydamas, jog artėja katastrofa; Billas Clintonas prieš kelis dešimtmečius net dėl dviejų kaltinimų nesulaukė Senato pasmerkimo ir išlaikė postą.
Fakto tai nekeičia – jei pirmasis apkaltos žingsnis – balsavimas Atstovų rūmuose, turi nemenką potencialą įvykti (tam pakanka paprastos daugumos institucijoje, kur daugiau atstovų turi Demokratų partija), tai tikėtis dviejų trečdalių Senatorių palaikymo lemiamame etape (savotiškame politiniame teisme) – pernelyg sudėtinga (nebent faktai bus tokie smerkiantys, kad niekam nebekils abejonių);
2. Apkalta yra politinis, ne griežtai teisinis procesas. Taigi, argumentai, kaltinimai ir viso to pagrįstumas turi būti matomas per šią prizmę. Įvertinti, ar prezidentas piktnaudžiavo padėtimi, „spaudė Ukrainos prezidentą“, teks politikams (daugelis jų jau seniai turi savo nuomonę apie Trumpą ir vargiai ją keis).
3. Demokratai, kaip minėta, apkaltos variantą svarstė beveik trejus metus, o ryžosi tik dabar – ir net ne dėl Rusijos, o Ukrainos. Kol kas argumentai grindžiami tuo, kas spekuliuojama viešai (Trumpas esą telefoninio pokalbio metu liepos mėnesį spaudė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį tirti Demokratų kandidato į prezidentus Joe Bideno sūnaus veiklą ir galimą korupciją veikiant šioje Europos valstybėje; be to, Trumpas susiejo Ukrainos sprendimą dėl tyrimo su tolesne kelių šimtų milijonų JAV dolerių vertės parama Ukrainai – kol nėra tyrimo, tol nėra pinigų); šią žinią tyrėjams nutekino aukštas pareigūnas, turėjęs priėjimą prie informacijos ir nuogąstavęs, kad prezidentas peržengia ribą.
Tiesa, Trumpas trečiadienį paviešino pokalbio su Zelenskiu nuorašą, kuriame kolegai mini Bideno pavardę ir prašo atlikti tyrimą, bet tiesioginės sąsajos su JAV paramos skyrimu tarsi ir nėra.
Opozicija tikrai tikėsis, kad asmuo, paviešinęs šią medžiagą, savo užantyje turi ir daugiau informacijos; be to, bus labai įtikinantis viešuose liudijimuose (jei tokie vyks). Priešingu atveju opozicija rizikuoja „šauti sau į koją“, nes visuomenė yra pavargusi nuo apkaltos klausimo eskalavimo (trečiadienį paskelbta apklausa, kad apkaltos idėją palaiko tik vos daugiau nei trečdalis amerikiečių).
4. Ne veltui paties Bideno reakcija kol kas yra atsargi. Jis teigia, kad apkalta turi vykti tuo atveju, jei prezidentas atsisakys bendradarbiauti. Demokratų partijos pirminių prezidento rinkimų lyderis puikiai suvokia, jog stipriausios jo savybės – geri reitingai teorinėje akistatoje su Trumpu („išrenkamumas“) bei centristinė politinė pozicija (tai gali leisti prisivilioti dalį Respublikonams prijaučiančių rinkėjų); todėl jis vargiai rizikuos būti ryškia figūra kontroversiškame procese – juo labiau, kad Trumpo gynybinės pozicijos kol kas atrodo neblogai.
5. Kol kas turime tik dalį paveikslo. Pavyzdžiui, prezidentą Nixoną nuskandino garso įrašai, kurių apkaltos pradžioje niekas nesitikėjo.
Ne veltui Demokratai ketina nagrinėti itin platų spektrą klausimų, yra spekuliuojama, kad pokalbių su Zelenskiu galėjo būti ne vienas. Bet jei jiems nepavyks, Trumpo pozicijos iki rinkimų kitų metų lapkritį gali sustiprėti (prezidentas neabejotinai kartos, kad jį išgalvotais argumentais puola senasis elitas).
Kita vertus, jei apkaltos procesas atrodys pagrįstas, net ir neatstatydintas prezidentas gali būti sužeistas, o Demokratai „pagautų vėją“ rinkimų karštligės metu.
