Nortautas Statkus. Naujos ideologinės schizmos – kas ir kodėl dedasi Lietuvos politinių ideologijų padangėje?

Prieš Lietuvos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus prasidėjęs persigrupavimas Lietuvos politikoje per vasarą įsibėgėjo. Susikūrė „Laisvės partija“, kuri deklaruoja liberaliausias nuostatas Lietuvos politikoje, viešai kalbama apie gimstančią naują politinį darinį – krikščionišką demokratišką, konservatoriškomis vertybėmis paremtą partiją.

Šis politinis procesas atspindi politinės poliarizacijos tendencijas vykstančias Vakarų pasaulyje, kur naujos ideologinės skirtys keičia ankstesnę prieštatą tarp dešiniųjų ir kairiųjų. V. Putino Rusijos karas prieš Ukrainą ir Krymo aneksija, „Brexitas“, D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu 2016 metais, jo administracijos vykdoma ekonominio protekcionizmo politika, pasitraukimas iš Paryžiaus klimato sutarties ir radikaliųjų dešiniųjų partijų nuolatinis stiprėjimas Europoje paskatino diskusijas apie geopolitinės konkurencijos atsinaujinimą bei nacionalizmo atgimimą.

Jungtinės Karalystės ir Rusijos grįžimas prie nacionalizmo ir tradicinės geopolitikos, yra iliustratyvūs pavyzdžiai, kai dvi Europoje seniausios suverenios nacijos, kurių niekas nebuvo užkariavęs jau daugiau kaip 500 metų, renkasi savo kelią anapus europinės regioninės integracijos, o likusios ES šešiasdešimtmetį pasitiko susiskaldžiusios ir neturinčios aiškios visas nares jungiančios ateities vizijos.

Radikalios dešinės partijų sėkmė Europoje, Prezidento rinkimai Brazilijoje, Meksikoje kuriuos laimėjo taip vadinamieji „dešinieji populistai“ (atitinkamai J. Balsonaro ir L. Obrador) iliustruoja augančią globalistų (internacionalistų) ir nacionalistų ideologinę politinę dichotomiją. Taip pat ima vis labiau ryškėti Vakarų pasaulyje „progresyviųjų“ ir „tradicionalistų“ priešstata beveik visose vidaus politikos srityse.

Ankstesnės politinės skirtys, kurias lėmė pramonės revoliucija ir modernizacija: tarp centro ir periferijos, darbo ir kapitalo, kaimo ir miesto bei valstybės ir bažnyčios, praranda aktualumą, kadangi modernizacijos sukeltos reikšmingos socialinės, kultūrinės ar ekonominės problemos (socialinė apsauga ir įtrauktis, pagarba žmogaus teisėms bei laisvėms, moterų ir tautinių religinių bei kitų mažumų lygių teisių užtikrinimas buvo iš esmės išspręstos Vakaruose XX amžiuje).

Senieji politiniai pasidalijimai praranda aktualumą, nes šiandien susiduriama su dideliais socialiniais, kultūriniais ar ekonominiais iššūkiais, kurie peržengia nacionalinių valstybių sienas ir reikalauja iš politikų platesnio masto, aukštesnio lygio sprendimų – mąstymo, sugebančio „išlįsti“ iš senųjų ideologinių rėmų.

Dėl deindustrializacijos ir globalizacijos pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulyje įvyko reikšmingas socialinių ir kultūrinių skirčių persitvarkymas. Naujoji ideologinė politinė priešstata žymi konfliktą tarp ekonominio, socialinio ir kultūrinio atvirumo (integracijos), ir socialinio, ekonominio protekcionizmo bei kultūrinio „uždarumo“ (demarkacijos).

Europos integracijos ir migracijos krizė tik pagilino antagonizmą tarp politinių jėgų, kurios siekia apsaugoti tautas, nacionalinių valstybių suverenitetus – jos politinius, socialinius ir ekonominius ypatumus nuo „svetimųjų“ (tokių kaip migrantai, užsienio kapitalas, ES biurokratai ir kitų), ir tų kurie pasisako už imigrantų integraciją, tolesnę Europos integraciją ir liberalios ekonominės darbotvarkės įgyvendinimą globaliai.

Pastarieji taip pat pozicionuojasi palankiai daugiakultūriškumui, lyčių ir socialiniam egalitarizmui ir tolesnei Europos integracijai, o pirmieji remia tradicinių tapatybių, autoriteto ir nacionalinės valstybės primato bei suverenumo išsaugojimą.

Tipiniai receptai, kuriuos siūlo senoji politinė dešinė ar kairė, liberalai, konservatoriai ar socialdemokratai nebeatitinka šių dabarties iššūkių, nes XIX amžiuje kilusios dėl industrializacijos socialinės ir politinės problemos jau senai išspręstos Vakarų šalyse. O klimato kaita, branduolinių ginklų kontrolė, globalios liberalios ekonomikos bręstanti krizė, biotechnologijų teisinis reglamentavimas, interneto reguliavimas yra globalios tarptautinio mąsto problemos, tačiau, iš esmės, sprendimų priėmimo svarbiausiai formatais lieka nacionalinės valstybės.

Todėl, viena vertus, šias problemas galima spręsti ieškant globalių sprendimų – globalizuoti politiką (JAV demokratų partijos, Europos Komisijos vizija). Kita vertus, radikalių dešiniųjų ir nacionalistų siūlymu, reikia sugrąžinti ankstesnę galią nacionalinių valstybių piliečiams, panaikinti ar susiaurinti tarptautinių institucijų kompetencijas – renacionalizuoti politiką (D. Trumpo, V. Putino, M. Le Pen, N. Farage‘o, M. Salvinio, V. Orbano pasaulio reikalų matymas).

Todėl ir yra stebimas Vakarų pasaulyje politinių jėgų persigrupavimas į „globalistų“ ir „nacionalistų“ stovyklas.

Vakarų postmoderniose visuomenėse greta globalizmo ir nacionalizmo priešstatos iškyla ir „pažangos“ ir „tradicijos“ esminė takoskyra, kuri yra tarsi ankstesnio nesutarimo dėl valstybės ir bažnyčios vaidmens visuomenėje tęsinys postmodernizmo epochoje. „Progresyvieji“ siekia peržengti krikščioniškosios moralės suvaržymus, išsilaisvinti iš tradicinių socialinių ryšių, „išsinerti“ senųjų tapatybių rūbų, nes jie prieštarauja didesnei asmens laisvei, lyčių egalitarizmui, homoseksualų teisinio statuso sureguliavimui, eutanazijos įteisinimui ir lengvų narkotikų dekriminalizavimui ir t. t.

„Tradicionalistai“, priešingai stengiasi išlaikyti tradicinės moralės, lyčių vaidmenų, šeimos, vietos bendruomenių, nacionalinių valstybių ir tautų svarbą.

Nestebina, kad su tokiais pat iššūkiais kaip kitose Vakarų šalyse, susiduria ir Lietuvos politinės partijos. Lietuvos politiniame gyvenime ima ryškėti konservatorių programinių nuostatų vertybinis poslinkis į liberaliąją pusę ir globalėjimo (liberalaus internacionalizmo) link, socialdemokratų partija bando replikuoti Vakarų Europos socialdemokratinių ir kitų kairių partijų programines nuostatas ir politinę darbotvarkę, atspindėti liberalias tarptautinės ir vidaus politikos tendencijas.

Tačiau nemažai daliai Lietuvos elektorato „progresyviosios“ vertybės yra svetimos, nors vyrauja geopolitinė provakarietiška orientacija.

Tai atspindi plačiai paplitusį Lietuvos visuomenės pamatinį „geopolitinį sinkretizmą“ – palaikomas politinis ir gynybinis bendradarbiavimas su Vakarų valstybėmis, bet neigiamai žiūrima į Vakarų valstybėse įsitvirtinančias liberaliai kairuoliškas vertybes ir jomis grįstą socialinę kultūrinę politiką. Į šį rinkėją, tikriausiai, ir nusitaikė naujai besikuriančios krikščioniškos demokratijos politinės jėgos Lietuvoje kūrėjai.

Nemažai daliai Lietuvos elektorato „progresyviosios“ vertybės yra svetimos, nors vyrauja geopolitinė provakarietiška orientacija. Tai atspindi plačiai paplitusį Lietuvos visuomenės pamatinį „geopolitinį sinkretizmą“ – palaikomas politinis ir gynybinis bendradarbiavimas su Vakarų valstybėmis, bet negiamai žiūrima į Vakarų valstybėse įsitvirtinančias liberaliai kairuoliškas vertybes ir jomis grįstą socialinę kultūrinę politiką.

Nortautas Statkus

Neseniai Konrado Adenauerio fondo ir Latvijos universiteto atliktas sociologinis tyrimas „Ideologinė visuomenės poliarizacija Baltijos šalyse“ rodo, kad visoms trims Baltijos šalims būdingas tam tikras „geopolitinis sinkretizmas“, kai dauguma gyventojų remia bendradarbiavimą su JAV ir Vakarų valstybėmis, tačiau tuo pat metu neigiamai vertina liberaliąsias Vakarų vertybes.

Pavyzdžiui, Lietuvoje 38 proc. respondentų sutinka (sudėti „linkęs sutikti“ ir „visiškai sutinku“ atsakymai) su teiginiu, kad egzistuoja konfliktas tarp tradicinių šalies vertybių ir liberaliųjų Vakarų vertybių, tačiau taip pat didžioji dalis 78 proc. mano, kad glaudžiai bendradarbiauti su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis yra nacionalinis interesas. Panaši situacija yra Latvijoje ir Estijoje. Ten taip pat matomi geopolitinių ir vertybinių orientacijų neatitikimo požymiai.

Šiandien Lietuvos politiniam elitui kyla iššūkis balansuoti tarp į tradicionalizmą linkusios nacionalistinės JAV prezidento D. Trumpo „America First“ užsienio politikos ir globalistinės „progresyviosios“ ES lyderių politikos ir siekių toliau integruoti ES.

Lietuvos politikus glumina draugiškos D. Trumpo užuominos V. Putinui, nes jie puikiai supranta, kad Lietuvos nacionalinis saugumas galiausiai, iš esmės, priklauso nuo JAV. Be to, kyla ir kita politinė dilema – dešiniųjų politinės jėgos Lietuvoje palaiko liberalių globalistų pastangas suvaržyti agresyvią Rusijos užsienio bei ekonominę politiką ir priversti Rusiją laikytis globalios tvarkos, paremtos liberaliomis taisyklėmis, tačiau dalis jų negali priimti globalistų „progresyvios“ darbotvarkės ir tai juos skaldo.

Dalis dešiniosios konservatyviosios krikdeminės pakraipos Lietuvos politikų ir rinkėjų negali susitapatinti su Vakarų Europos radikaliąja dešine dėl jų teigiamo požiūrio į V. Putino Rusiją, nors juos su Vakarų Europos radikaliais dešiniaisiais jungia vienodas požiūris į šeimos politiką, asmens ir valstybės santykius, imigraciją ir globalizaciją.

Paviršutiniškai žvelgiant Europos, kaip krikščioniškos civilizacijos samprata, tarsi sieja Rytų ir Centrinės Europos bei Baltijos šalių dešiniąsias jėgas, ir tokią nuostatą deklaruojančią V. Putino Rusiją (nors joje tebėra neišspręstos tos problemos, kurias kairė ir dešinė išsprendė Vakaruose XX amžiuje, pavyzdžiui, požiūris į smurtą šeimose ar etninė diskriminacija), kuri taip pat save vaizduoja kaip „tikrosios“ Europos ir „tikrųjų europietiškų“ vertybių gynėją.

Tradicinių europietiškų vertybių gynėjų, saugotojų vaidmenį Lietuvos kaip ir kitos Baltijos šalių ir Lenkijos konservatyvaus dešiniojo politinio sparno jėgos noriai priskirtų sau.

Bet pasipriešinimas naujosioms liberaliai kairuoliškoms vertybėms trukdo jiems sutelkti antirusiškas pajėgas Europoje ir įgyti didesnį politinį svorį ir tapti „Europos forpostu“ nuo putiniškosios Rusijos.

Iš esmės Lietuvos, Baltijos šalių ir Lenkijos konservatyvioji dešinė patenka į politinį akligatvį – ji negali nuoširdžiai ir pilnai tapatintis nei su prorusiška Vakarų Europos radikaliąja dešine, nei su antiputiniška progresyviųjų liberalų bei kairiųjų politine stovykla, su kuriais jie negali sutarti dėl vienalyčių santuokų propagavimo, teigiamo požiūrio į imigraciją, globalizaciją ir tarptautinių organizacijų kompetencijų viršenybę.

Auganti ideologinė politinė poliarizacija visame Vakarų pasaulyje trukdo suvienyti visas Vakarų politines jėgas ir pilnai užkardyti Rusijos revizionizmo siekius. Todėl yra svarbu, kad Lietuvoje politinis ir ideologinis persigrupavimas nesusilpnintų šalies pilietinio atsparumo ir piliečių sutelkimo pasipriešinti galimai agresijai.

Lietuvos visuomenės geopolitinės orientacijos į Vakarus ir vertybinių nuostatų skirtumai neturėtų tapti giliais ideologiniais bei politiniais prieštaravimais, kurie keltų pavojų socialiniam, politiniam stabilumui bei nacionaliniam saugumui. Kaip tai pasiekti – atviras ir sudėtingas klausimas.