Profesorius Gintautas Mažeikis neseniai konstatavo, kad Baltarusijos likimas yra svarbiausias artimiausių metų Lietuvos geopolitinis klausimas. Sunku su tuo ginčytis. Galutinis Baltarusijos pajungimas Rusijos valiai reikštų naujos grėsmingos platformos susidarymą.
Ši platforma būtų galimybė Rusijai tiesiogiai atakuoti ne tik Šiaurės Ukrainą, bet ir išbandyti NATO narių saugumo ribas. Kitaip sakant, Baltarusijos pabaiga reikštų tiesioginės grėsmės Lietuvai realumą.
Tiesa, tylusis karas dėl Baltarusijos likimo vis dar vyksta ir visos pusės supranta, kad galutinis rezultatas gali gerokai pakeisti saugumo pozicijas regione. Į Rusijos veiksmus sureagavo (jau buvęs) JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas. Jo vizitas atrodė kaip skubotas bandymas atverti šiek tiek erdvės ir suteikti baltarusiams alternatyvą.
J. Boltonas ne tik kalbėjo apie galimą valstybinės „Baltarusijos naftos kampanijos“ amerikietiškos naftos pirkimą, bet ir apie glaudesnius dvišalius ryšius. Spaudos konferencijose baltarusių, o vėliau ir Vakarų žurnalistams jis ne kartą primygtinai kartojo apie baltarusių valią „išsaugoti suverenumą“.
Baltarusijos suverenumo klausimas gali būti keliamas gerokai pavėluotai. Aliaksandras Lukašenka jau senokai ekonomiškai pririšo savo valstybę prie Rusijos. Net ir bandymas atverti Baltarusijai tam tikras energetines alternatyvas, suteikti galimybę įsigyti naftos iš Lietuvos ar Lenkijos tiekėjų nepanaikins to, kad didžioji dalis baltarusių stambiosios pramonės yra Kremliaus rankose, o pačią valstybę slegia skola Rusijai.
Rusijos vadovas Vladimiras Putinas vis labiau spaudžia A. Lukašenka, o šio flirtas su Vakarais yra sena derybinė pozicija. Tiek pats A. Lukašenka, tiek jo valdžios aparato atstovai puikiai supranta, kad Rusijai praradus kantrybę ir paspaudus smarkiau, Minskas neatlaikytų.
Kam Rusijai reikalinga Baltarusija? Turbūt ryškiausias argumentas, kodėl Kremliui būtų naudingas Baltarusijos pajungimas – karinis. Ekonomine prasme baltarusiai jau ir dabar susimoka gerokai didesnę kainą, tačiau V. Putinui jų teritorija būtų milžiniškas koziris, galvojant apie didžiąją strateginę kovą su Vakarais.
Rusijos politologas Kirilas Rogovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. Putinas jau vieną kartą sėkmingai išbandė savųjų reitingų pakėlimą naujų teritorijų prisijungimo metodu. Didžioji dalis rusų visuomenės yra įtikinta, kad V. Putino vykdomas „imperijos atkūrimas“, panslavizmo idėjos įgyvendinimas yra vertas ekonominių sunkumų.
Jei Krymo grąžinimas yra vertas Vakarų sankcijų ir prastesnio gyvenimo, tai kodėl rusų akyse broliškos Baltarusijos „sugrąžinimas į imperiją“ turėtų būti mažiau laukiamas? Neabejotina, kad toks žingsnis būtų suprastas kaip dar viena geopolitinė V. Putino pergalė prieš Vakarus.
Ar Vakarai (tai yra ir mes) turime šansą kovoje dėl Baltarusijos? Kova dėl Baltarusijos pralaimėta dar prieš gerą dešimtmetį. Daugelis Lietuvos politologų iki šiol mini nesėkmingą buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės bandymą įtraukti A. Lukašenką į derybas su Vakarais.
Reikia pripažinti, kad šis bandymas jau iš karto buvo pasmerktas nesėkmei. Nei Vakarų politikai turėjo aiškios baltarusių pritraukimo strategijos, nei jų dialogo partneris turėjo aiškia viziją, ko jam reikėtų iš Vakarų. A. Lukašenka niekada nesvarstė Vakarų kaip alternatyvaus Baltarusijos kelio.
Čia mes prieiname prie problematiškiausios karo dėl Baltarusijos dalies. Net ir dabar pasigirdusiuose raginimuose kalbėti su Baltarusija, užsiminimuose apie dialogo būtinybę, pripažįstama, kad reikia kalbėtis su A. Lukašenka ir tokiais jo aparato lyderiais kaip premjeru Sergejumi Rumasu ar užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi.
A. Lukašenka ir jo sėbrai, nuolat pažeidinėjantys žmogaus teises, šaltakraujiškai tramdantys opozicijos protestus ir ribojantys bet kokią kritikos laisvę, suprantami kaip neišvengiami partneriai. O Rusijos akivaizdoje – Baltarusijos suvereniteto garantai.
Tiksliausiai šią vakariečių mąstymo klaidą yra apibrėžęs baltarusių opozicionierius, A. Lukašenkos kalintas Anatolijus Liabedka.
„Vakaruose tvyro nuomonė, kad Lukašenka yra Baltarusijos suvereniteto garantas. Taip manyti naivu. Taip, diktatorius Lukašenka gina savo valdžią ir pasiruošęs ją ginti iki paskutinio kvapo ar paskutinės kulkos, bet jam suverenitetas nėra tikslas. Tai tik instrumentas išsaugoti savo valdžią“, – konstatavo A. Liabedka.
Kitaip sakant, A. Lukašenka gins suverenitetą iki tol, kol jį bus įmanoma išlaikyti išsaugant savo valdžią. Rusijai paspaudus ir nepalikus alternatyvų, jam teks pripažinti, kad ilgus metus kurtas priklausomybės nuo Kremliaus modelis prarijo ir jo valdomą valstybę.
Būtent A. Lukašenka sukonstravo šį ekonominį modelį, kuris jau praktiškai leido Rusijai praryti Baltarusiją, todėl jo saugojimas ir manymas, kad diktatoriaus piruetai dėl valdžios yra bendrojo saugumo garantas yra naivūs. Kažkada santykius su Rusija „greitkeliu į gerovę“ vadinęs Baltarusijos diktatorius atvedė ją į akligatvį.
Koks gali būti Lietuvos vaidmuo kovoje dėl Baltarusijos išlikimo? Nuoširdžiai manau (o tai rodo ir praktika), kad flirtas su diktatoriumi ar jo aplinka neatneš jokios naudos. Tai tik įvels į desperatišką Minsko viešųjų ryšių žaidimą.
Reikia pripažinti, kad techniškai kova dėl Baltarusijos Rusijai jau pralaimėta. Bet Lietuvai ir Vakarams dar lieka galimybė pralaimėti gudriai. Tai yra, pralaimėti taip, kad ši V. Putino potenciali pergalė virstų jam akmeniu po kaklu.
Ekonomine prasme baltarusiai išties priklausomi nuo Rusijos malonės, tačiau politine, socialine ir kultūrine prasme jie labai įtariai žvelgia į Kremliaus norus paversti juos vasalais. Silpna ir dažnai politiškai abejinga baltarusių visuomenė yra vienintelė realios įtakos galimybė.
Lietuva, Lenkija ir kitos suinteresuotos šalys turėtų pradėti labai tikslingą ir strategiškai suplanuotą politinę-diplomatinę kampaniją, kurios tikslas būtų baltarusiams parodyti realaus jų suvereniteto galimybę, parodyti, kad vienintelė reali alternatyva nėra tik Rusija.
Panslavizmo idėja nėra tokia patraukli baltarusiams, kurie vis dar formuoja tautinę tapatybę, grindžiamą LDK laikų naratyvais. Mūsų bendra istorija ir reikšminga gudiškosios kultūros, kalbos vieta jame taip pat gali tapti vienijančiu ir žadinančiu argumentu.
Vietoje abstrakčių politinių dialogų su Lukašenko aparato veikėjais, turėtume stengtis pritraukti baltarusių jaunimą, kultūros veikėjus, kurie naudotųsi vakarietiška Lietuva kaip laisvos raiškos, kūrybos platforma. Jei ekonomika ar energetika negalime atsverti Rusijos įtakos, tai bent jau galime silpninti ją baltarusių viešojoje erdvėje ar kultūrinėje aplinkoje.
Turime kiek labiau įmanoma padėti pasiruoši baltarusių visuomenei galimai rezistencijai ir tikrai kovai dėl suvereniteto. Tokią patirtį jau turėjome demonstruodami paramą ir solidarumą su ukrainiečių tauta jų kovos akivaizdoje. Turime įkalti pleištą tarp baltarusių ir Kremliaus naratyvo, kuriame Baltarusija tėra integrali didžiosios slavų imperijos dalis, galiausiai absorbuojama didžiosios sesės.
Lietuvos pergalė šioje situacijoje būtų glaudesnis ryšys su aktyviąja baltarusių visuomenės dalimi, parama jai kovoje už žmogaus teises ir laisves, jos tapatybės stiprinimas, bendruomeninių siatų kūrimas. Tam reikia labai plačios kampanijos, į kurią įsijungtų daugelis valstybės institucijų ir atskirų organizacijų.
Baltarusijos likimą spręs ne A. Lukašenka, o baltarusių tautą. Mūsų pergale taps jos noras kautis dėl išlikimo.