Politiškai šie pažadai ir pasakojimai taip pat laukiami. Ypatingai tų, kuriems žadami visokie žemiški gėriai, tik paprastai neužsimenama, kas už tai sumokės.
O sumoka, kaip rodo praktika, dažnai tie patys varguoliai, kurių vardan šis gėris ir kuriamas.
Skola vardan savireklamos
Kaip žinia, norint padalinti, pirmiausia reikia paimti. Galima skolintis, nes, pavyzdžiui, BVP padidėja ir staiga supranti, kad nepatempsi iki 2 proc. BVP, kuriuos griausmingai įsipareigojai skirti krašto apsaugai. O juk taip norisi nuvažiavus į kokį kongresą išdidžiai vaikščioti tarp dalyvių, iš aukšto žvelgti į kokius tai susigūžusius vokiečius, kurie šio rodiklio net neplanuoja vykdyti, ir pareikšti „mes rodiklius pasiekėme, pažadus vykdome, o jūs ką, ponai?“.
Nesvarbu, kad nėra strateginio plano, ko realiai kariuomenei reikia ir kaip tie pinigai būtų kuo efektyviau panaudoti, galbūt jie galėtų tapti vadinamuoju multiplikatoriumi – didžiuliais valstybiniais užsakymais, kurie į priekį varo visą šalies ekonomiką. Faktas tik, kad jie bus sėkmingai išnaudoti ir tyliai nusės išmaningų tiekėjų kišenėse.
Juk įrangą ir paslaugas reikia pirkti iš kitų šalių. Klausimas kitas – kas už tai sumokės. Nė vieno politiko alga dėl to tikrai nenukentės.
Kaip asmeniškai nenukentėsi ir kišdamas mokesčių mokėtojų pinigus į sritis, kurios, kaip visi supranta, beviltiškos, tačiau labai reikšmingos politiškai.
Velniškai naudingos tuščios mokyklos
Juk smagu girtis, kaip gelbsti mokyklas, kurias niekšai uždarinėja politiniai konkurentai. Nesvarbu, kad tose mokyklose kartais nebūna nė vieno vaiko. Jie gal ten nelabai ir reikalingi. Svarbu yra finansavimas.
Pavyzdžiui, viena Alytaus rajono mokykla taip ir liko tuščia – nuo rugsėjo į ją neatėjo nė vienas mokinys. Tokių mokyklų kasmet skaičiuojama dešimtimis. Šįmet, prieš pat rugsėjo pirmąją, valdantieji su Ramūnu Karbauskiu priešakyje teigia išgelbėję net 170 mokyklų. Tiesiog truputį buvo pamanipuliuota finansavimo tvarka ir vietos politikams atsirado galimybė kišti pinigus į beviltiškus projektus, nes jiems asmeniškai tai labai naudinga. Labai teisinga politinės gerovės valstybės forma, apmokama iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Tai, kad švietimo įstaigų ateitis turi priklausyti nuo savivaldybių valios, tvirtino ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis R. Karbauskis.
„Tas tinklas, kuris dabar yra, jis gana optimalus, – rugpjūtį BNS teigė R. Karbauskis. – Mes neturėtume daryti žingsnių, kad mokyklos būtų uždaromos, nes valstybė priima kažkokį sprendimą dėl finansavimo sistemos pakeitimų.“
Ar verta išlaikyti 170 pustuščių pastatų su visa aptarnaujančia infrastruktūra niekas net nesivargina diskutuoti – artėja Seimo rinkimai. Juk pinigai „valdiški“ – tai yra niekeno. Nediskutuokime apie mokslo kokybę, nors, pavyzdžiui, Alytaus Makniūnų mokykloje, į kurią neatėjo nė vienas moksleivis, 20 pedagogų rūpinosi 40 vaikų švietimu. Čia tais metais, kai įstaiga dar veikė.
Tai tik keli pavyzdžiai. Juos galima vardinti šimtais.
Biurokratijos dauginimosi projektai
Kad ir kova dėl Žemės ūkio ministerijos perkėlimo ar naikinimo. BNS žiniomis, šiuo metu svarstoma galimybė perkelti 40 ministerijos darbo vietų į Kauną, iki 20 – į Alytų, iki 30 – į Panevėžį ir iki 20 į Šiaulius. Šiuo metu ministerijoje yra apie 220 darbo vietų, tai reiškia, kad dalis jų liktų Vilniuje.
Tačiau patirties, kuo virsta panašūs projektai turime pakankamai. 2009 m. tuometinis Prezidentas Valdas Adamkus pasirašė įsaką, kuriuo vienas Ūkio ministerijos departamentas tapo Energetikos ministerija. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius asmeniškai užtikrino prezidentą, kad Ūkio ministerijos pagrindu kuriamos naujos struktūros veiklai nereikės papildomų biudžeto lėšų ir nebus plečiamas biurokratinis aparatas, teigiama tada prezidento spaudos tarnybos išplatintame pranešime.
2009 m. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas tvirtino, kad Energetikos ministerijoje dirbs 44 darbuotojai ir kad tiek pat darbuotojų sumažės Ūkio ministerijoje. Šiandien, rekvizitai.lt duomenimis, įstaigoje 88 darbuotojai, kurių vidutinis atlyginimas 2 488,56 eurai. Mėginimai ją panaikinti ir sugrąžinti tuometinės ūkio ministerijos globon prieš kelis metus patyrė fiasko.
Pinigų jūra, be ne mirtingiesiems
Įdomiausia, kad kalbant apie mokesčių didinimą, lengvatų naikinimą ir naujų įvedimą, kurie būtini kuriant gerovės valstybę, remiamasi argumentu, jog „turime būti solidarūs“. Tačiau niekas nesiruošia būti solidariais, kai tuos pinigus reikia dalintis.
Politikai tik pakalba apie tvarką atskirose srityse, tačiau iki realių gerai veikiančių antikorupcinių sistemų niekas taip ir nenueina.
Postą paliekanti Viešųjų pirkimų tarnybos vadove Diana Vilytė „Žinių radijui“ prisipažino, kad ir toliau per neskaidrius ar neefektyvius viešuosius pirkimus per metus prarandame, pačias kukliausiais skaičiavimais, 20 proc. jiems skirtų lėšų. Tai maždaug milijardas eurų. Arba du procentai BVP, kurie skiriami krašto apsaugai, arba 100 eurų per mėnesį priedas prie vidutinės pensijos kiekvienam pensininkui, arba daug sutvarkytų kelių, arba pertvarkytos švietimo ar sveikatos sistemos. Arba viskas kartu, jei dirbsi ir veiksi siekdamas maksimalios naudos valstybei, o ne savo partijai.
Toks tiesus ir asfaltuotas kelias į gerovės valstybę. Tuo labiau, kad tarptautinių institucijų atlikti tyrimai sako, jog mes galime šioje srityje taupyti iki 30 proc. lėšų. (čia retorinis atsakymas į tai, iš kur Vilniaus gatvėse superbrangių automobilių antplūdis ir kodėl mūsų sostinė rekordininkė Rytų Europoje pagal turtuolių skaičių). Prezidentas Gitanas Nausėda šią sritį taip pat įvardino kaip „Klondaiką“, iš kurio galima paimti šimtus milijonų eurų.
Tos pačios D. Vilytės teigimu, Estijoje, kur sistema veikia efektyviau, pirkimus atlieka 60 organizacijų, Airijoje 80, pas mus 4000).
Klausimas, kodėl kol kas nė vieni valdantieji nesurinko derliaus nuo šio daržo, nors apie tai kalbėjo praktiškai visi. Greičiausiai, jiems mieliau sukurti naujus mokesčius, o ne perkasti seną ir užleistą daržą, ir vietoj elementarios tvarkos įvedimo geriau nuplėšime po eurą kitą iš visų, kas po ranka pasitaikys. Taip lengviau.
Kaip siūlo Prezidentas, reikia naikinti žymėto dyzelino lengvatas ūkininkams – tai milijonai eurų. Tačiau nieko, nekalbama, kad bėdos jau sisteminės.
Dalis sektoriaus išmiršta ir lieka tik didieji ūkiai, o lietuviai plūsta į Lenkiją pirkti pigesnės dešros. Iš kitos pusės, gal pagaliau bus apmokestintas kapitalas, nes darbo jėgos apmokestinimas jau, panašu, pasiekęs ribą ir po truputį mokesčiai gali būti mažinami. Tai logiška, nors siūloma lėtinti NPD augimą.
Skirtingi žvyrkeliai
Tačiau logika ir realybė dažnai vaikšto dviem skirtingais žvyrkeliais.
„Nuo nepriklausomybės laikotarpio PVM įstatymas pakeistas 800 kartų, o gyventojų pajamų mokesčio (GPM) – 500 kartų. Įsivaizduokite kur nors regione įmonėlę, kurių yra 89 tūkst., ir jose dirba nuo 1 iki 4 darbuotojų, – kas gali susekti visus šiuos įstatymus, jų pasikeitimą, visus poįstatyminius aktus, kurie liečia šitą smulkiausią verslą“, – kalbėjo Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė
Tikroje, o ne politinėje realybėje tai reiškia, kad didžiosios įmonės ir koncernai šiame pokyčių sraute jaučiasi kaip žuvys vandenyje, nes priiminėjant iki galo neparengtus įstatymus ten galima rasti daugybę landų. Mažieji piliečiai ir smulkiosios įmonės tiesiog moka vis daugiau mokesčių ir rinkliavų. Ateityje mūsų dar laukia nekilnojamojo turto, automobilių ir galbūt kiti papildomi mokesčiai. Žinoma, tai grindžiama puikia idėja – reikia paremti mažai uždirbančius ir pensininkus.
Praktikoje pensininkas, kuris turi seną ir taršų automobilį, kuriuo važiuoja per didžiąsias šventes ir į kolektyvinį sodą auginti bulvių, per mėnesį už automobilį mokės dešimt eurų, tačiau įvedus šį mokestį jam pensija bus padidinta 5 eurais.
Kalbant paprasčiau, mes kol kas elgiamės kaip nelabai vykęs ūkininkas, kuris galvoja, kad praturtėti galima ne kruopščiai nuimant jau užaugintą derlių, bet kuris nusprendžia, kad nebesivargins ir geriau bulves, kurias rinkti nusibodo, sodins iš naujo ir taip uždirbs daugiau.