Pirmoji istorija – mergina su mėlynėmis
Iškart noriu nuraminti – kalbu ne apie mėlynes nuo sumušimų, o uogas iš Žirmūnus supančių parkų. Šią jauną merginą sutikau viename senųjų Žirmūnų butų. Tai labai išsilavinusi, puikiais balais gerą mokyklą baigusi mergina, kuriai, rodos, atviri visi gyvenimo keliai. Gyvena ji su senyva motina.
Kelis kartus per savaitę ši mergina pasiima du kibirus ir eina link miško. Parsineša juos sklidinus miško mėlynių. Tada eina prie parduotuvės ir stovi, kol viską parduoda. Tai ji daro ne dėl pramogos, – kad abi su mama išgyventų.
Užėjau pas jas prieš pirmąjį turą, prašydama pasirašyti dėl mano dalyvavimo rinkimuose. Kol mama kitame kambaryje ieškojo paso, mergina tiesiai ir skaudžiai paklausė, ką joms daryti? Ką aš, tapusi Seimo nare, padarysiu? Ar pakankama priemonė – vaiko pinigų didinimas nepriklausomai nuo pajamų dydžio, šios šeimos atveju tikrai ne.
Antroji istorija – sovietų armijos kareivis
Sakyčiau, simboliška Šiaurės miestelyje, kuris anksčiau garsėjo tuo, kad buvo statytas kareivių ir buvo jų bazavimosi vieta, sutikti žmogų, tarnavusį sovietinėje armijoje. Jis Vilniuje seniai. Čia surado žmoną, vedė, kūrė gyvenimą, pamilo Vilnių ir šalį, į kurią jį nubloškė gyvenimas.
Papasakojo man ir apie savo laimę. Jo laimė – tai jo žmona. Vieną dieną ji mirė. Vienas po kito mirė ir draugai. Šiandien jis – vienišas senas žmogus.
Daug tokių, sakysite. Tačiau tai, ką jis man pasakė, supurtė iki širdies gelmių. Laukiu mirties, sako jis. Esu vienišas. Ką man daugiau daryti? Būsite teisūs – tokių vienišų žmonių čia daug. Ir tai nepaprastai skaudu. Kodėl žmogaus gyvenimas – tai mirties laukimas?
Trečioji istorija – kovotojų šeima
Vėl nenoriu jūsų suklaidinti. Kalbu ne apie sportininkų šeimą, užsiimančią kovos menais. Viskas daug paprasčiau. Pačioje Žirmūnų širdyje duris pravėrė tvarkinga jauna daugiavaikė šeima. Kovotojai jie, nes kasdien vos pramerkę akis pradeda išlikimo kovą. Trys vaikai, vienas iš jų patyrė sunkią traumą. Mama nuolat globoja sergantį vaiką, kiti vaikai lieka tėčio priežiūrai. Tačiau patiria milžinišką emocinį krūvį, nežino, kaip susidoroti su nerimo atakomis, tuo pačiu nepamiršti, kad turi darbo pareigas. Pasak mamos, jie gyvena nuo algos iki algos. Daug mokesčių ir maža alga.
Tačiau nei akimirkai nesusimąstė apie gyvenimą iš pašalpos. Su tokiais rūpesčiais, kai šeimoje reikia dieną naktį slaugyti artimuosius, tačiau tęsti savo įsipareigojimus, susiduria daugelis. Tai dažna situacija, kai vaikai turi pasirūpinti savo sergančiais senyvo amžiaus tėvais, tačiau tai be galo sunku padaryti derinant darbo, gyvenimo įsipareigojimus. Geriausiu atveju, gydytojas gali pasiūlyti raminamųjų tabletę. O reiktų – psichologų konsultacijų, socialinio ir slaugos darbuotojų, prieinamų pavėžėjimo paslaugu, lankstaus darbo grafiko ir sąlygų.
Taigi, trys labai skirtingos istorijos su skirtingais personažais ir klausimais man. Prisipažinsiu, susitikimai buvo labai sunkūs. Atėjau paprašyti paramos ir ją gavau. Iš žmonių, kuriems patiems jos reikia. Į jų klausimus atsakyti sunku. Tačiau akivaizdu, kad atsakymas turi ateiti iš valdžios.
Daugelis žmonių jaučiasi pamiršti, nuvilti, palikti likimo valiai. Ir nors jų istorijos suvirpino mano širdį, jos nenustebino. Žinau, kad tokių žmonių yra ne tik Žirmūnuose. Jie – visoje Lietuvoje.
Prezidento G. Nausėdos pradėta diskusija apie gerovės valstybę disonuoja su Seime vykstančiu Seimo pirmininko pakeitimo klausimu breakdance stiliumi, pačią pirmą naujos sesijos dieną griuvusia „tvarkiečių“ frakcija ir formuojamu 2020-ųjų metų biudžetu, kurį valdantieji pavadino „realiu“ biudžetu, o labiau, matyt, bus „pasirengimo rinkimams“ biudžetas. O norėtųsi, kad jame atsispindėtų taip laukiami kompleksiniai sprendimai visuomenei.
Tai būtų ženklas, kad įmanomas bendras gėris. Negalime siaurai kalbėti tik apie skurdo ribos mažinimą, minimalios algos didinimą, pensijų pakėlimą ar neapmokestinamojo minimumo klausimus. Tokių istorijų nepamažės, jei nerasime galimybių tartis, riesimės.
Į Seimą einu ne dėl statuso, bet dėl to, kad skauda, jog yra daug neišgirstų žmonių, skaudžių istorijų, bet pro jas praeinama, nes esą yra svarbesnių klausimų. Parlamentaro statusas man reikalingas tam, jog galėčiau ne tik išklausyti, paguosti, bet ir pramušti valstybės institucijų abejingumo sieną. Pernelyg politikai įprato kovoti su abstrakčiomis problemomis. Nemėgstu pažadų, bet tikrai įsipareigoju – būsiu tų žmonių, kuriems reikia pagalbos, politinis ambasadorius.