Lietuvos politikoje pavadinimai prarado svarbiausią savo funkciją – atpažinimo. Niekas nemano, kad organizacijos pavadinimas yra svarbus dalykas ir ką nors apie tą organizaciją pasako. Į pavadinimus politikai nebekreipia dėmesio. Todėl net gerai žinomų ar įtartinų sąjūdžių nebeatpažįsta pagal jų keistus pavadinimus.

Sakysim, toks pavadinimas kaip „Tarptautinis Taikos vėliavos komitetas“ tikrai turėtų užkliūti Lietuvos politikui. Jau vien dėl to, kad žodžiai „taika“ ir „komitetas“ viename sakinyje yra tipiškai komunistinis ar postkomunistinis derinys. Jis turėtų pakurstyti norą tiksliau išsiaiškinti, kas yra ta Taikos vėliava.

Tiesa šiuo atveju nėra toli paslėpta ir atsiskleidžia per kelis pelės mygtuko paspaudimus interneto paieškos sistemoje. Taikos vėliava yra simbolis, kurį įkvėpė ir pagimdė Nikolajus Rerichas.

Ta pavardė Lietuvos politikui turėtų būti žinoma ir be Valstybės saugumo departamento pagalbos. Galime palikti nuošalyje N. Rericho ir jo sutuoktinės ezoterinį mokymą, bet neįmanoma ignoruoti fakto, kad žymusis dailininkas visų pirma buvo rusų nacionalistas ir imperialistas.
Toks pavadinimas kaip „Tarptautinis Taikos vėliavos komitetas“ tikrai turėtų užkliūti Lietuvos politikui. Jau vien dėl to, kad žodžiai „taika“ ir „komitetas“ viename sakinyje yra tipiškai komunistinis ar postkomunistinis derinys.
Bernardas Gailius

Ko vertas vien N. Rericho testamentas, kuriame skelbiama, kad rusams duotos „ypatingos dovanos“ ir kuris užbaigiamas šūkiais: „Duokite kelią! Eina statytojai! Eina rusų tauta!“ Būtent dėl to visa, kas susiję su N. Rerichu, šiandien yra Rusijos kultivuojama ir eksploatuojama.

Tačiau LRT tyrimas atskleidė, kad keistas „Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto“ pavadinimas nesukėlė jokių įtarimų Lietuvos politikams. Dar daugiau, svarbiausiais „rerichiečių“ interesų Lietuvoje atstovais tapo ne kokia nors korumpuota prorusiška partija, o niekaip Rusijos nesulaikantys konservatoriai.

Tam randu tik vieną paaiškinimą: visuotinį Lietuvos politikų įsitikinimą, kad pavadinimas nieko nereiškia, neliudija nei organizacijos tikslų, nei jos išskirtinumo.

Kaip dažnai pasitaiko, šį įsitikinimą Lietuvos politikams suformavo jų pačių elgesys. Nesunku pastebėti, kad Lietuvos politinių organizacijų pavadinimai kuriami ne joms pristatyti, o rinkėjams klaidinti.

Politinėje erdvėje vyrauja požiūris, kad partijos pavadinimas turi būti kuo mažiau išraiškingas. Blogai, jei pavadinimas per daug pasako apie partiją, nes tai „nelankstu“ – trukdo patraukti visų įmanomų pažiūrų rinkėjus.

Puikus tokio požiūrio pavyzdys – naujoji Seimo frakcija „Lietuvos gerovei“. Palikime jos lyderiui Vytautui Kamblevičiui ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkui Remigijui Žemaitaičiui patiems išsiaiškinti savo konflikto priežastis ir pasekmes.

Verčiau atkreipkime dėmesį, kaip V. Kamblevičius mato pavadinimo klausimą. Naujos frakcijos pavadinimas, jo nuomone, susijęs ir su senokai svarstoma būtinybe partijai „Tvarka ir teisingumas“ pakeisti „pavadinimą ir heraldiką“.

Priminsiu, kad „heraldika“ šiuo atveju reiškia fašistinį erelį naguose nešantį ąžuolo lapų vainiką su raidėmis „TT“ ir Gediminaičių stulpais. Jei šalia jo padėsime variantą „Lietuvos gerovei“, tai mintis taps visiškai aiški: partijai reikia atsikratyti nebemadingo fašistinio Rolando Pakso palikimo, kad galėtų tapti Lietuvos vidurkio partija ir būti netoli valdžios nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų.

Visai nebloga strategija, kuri patvirtina jau minėtą požiūrį, kad partijos daugiaveidiškumas – didžiausias jos privalumas rinkimuose. Kas taip vertina savo partijos pavadinimą, tam sunku skaityti ir kitų organizacijų pavadinimuose paslėptas prasmes.
Premjero Sauliaus Skvernelio lūkesčius, kad V. Sinkevičius gaus ekonomikos ar energetikos sritį, pakurstė klaidingas paties premjero įsitikinimas, jog partijos ir pavadinimai nieko nereiškia. Svarbiausia turėjo būti tai, kad V. Sinkevičius – Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministras. „Ne, mums kaip tik reikia žaliojo darbui su vandenynais“, – ne visai taip, bet panašiai atsakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.
Bernardas Gailius

Tik senoji Europa vis dar primena Lietuvai apie tikrąją pavadinimų reikšmę. Kad ir kiek tirptų ideologinės perskyros, partijų pavadinimai Europoje išlieka svarbūs. Dar daugiau, preziumuojama, kad panašūs pavadinimai turi panašią prasmę visose ES valstybėse.

Taip ir išėjo, kad Virginijui Sinkevičiui atiteko normalus jauno žaliojo politiko portfelis. Premjero Sauliaus Skvernelio lūkesčius, kad V. Sinkevičius gaus ekonomikos ar energetikos sritį, pakurstė klaidingas paties premjero įsitikinimas, jog partijos ir pavadinimai nieko nereiškia. Svarbiausia turėjo būti tai, kad V. Sinkevičius – Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministras.

„Ne, mums kaip tik reikia žaliojo darbui su vandenynais“, – ne visai taip, bet panašiai atsakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Kitaip tariant, V. Sinkevičiaus patirties ir tapatybės pirmiausia buvo ieškoma jo partinėje „etiketėje“ – taip, beje, ir prognozavo europietišką politiką gerai pažįstantis Andrius Kubilius.

Tokiu posūkiu turėtume pasidžiaugti. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, ES poveikis gražina Lietuvos politikai civilizuotumą ir neleidžia mūsų valstybei virsti vien apgaulės ir manipuliacijų sfera.

Jei ne ES įtaka, pavadinimuose pasiklydusi Lietuva taip ir liktų pirmoji ir vienintelė pasaulyje „rerichiečių“ Taikos respublika – kaip prieš ketverius metus paskelbta Seime.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (29)