Politikoje išlikti bandantys Seimo nariai savo frakciją neatsitiktinai pavadino „Lietuvos gerovei“. Tikėtina, kad šis terminas įvairiomis interpretacijomis figūruos ir Seimo rinkimų programose.
Kokia didžiausia problema kuriant gerovės valstybę?

Ekonomistai ginčuose dėl gerovės valstybės aptarinėja mokestinius pakeitimus, biudžeto augimą, plečiamas socialines garantijas. Gerovė suprantama ir aptariama kaip ekonominės ar socialinės nelygybės mažinimas.

Paprastai tariant, sąlygos, kuriomis sukauptume, o paskui paskirstytume daugiau lėšų ir garantuotume daugiau valstybės užtikrinamų paslaugų.

Bet net ir pro statistinių rodiklių, finansinės vertės ir augimo skatinimo prizmę pasaulį matantys ekonomistai pripažįsta, kad tiek gerovės valstybės modelių, tiek gerovės interpretacijų yra daugiau nei vieną. Galime kalbėti apie šiaurietišką gerovės modelį, gerovės modelius Vokietijoje, Nyderlanduose ar, tarkime, Naujojoje Zelandijoje.

Dar problematiškiau tai, kad šalia lengviau išmatuojamos ekonominės gerovės egzistuoja ir socialinės gerovės arba individualios gerovės suvokimas. Šiuos suvokimus gerokai sunkiau pakeisti pareguliuojant pinigų srautus ir perdedant iš vieno krepšelio į kitą.

Socialinis ir asmeninis gerovės, pasitenkinimo savo valstybe rodiklis gali priklausyti ir nuo socialinio teisingumo, sąžiningumo, bendruomeniškumo, žmogaus teisių užtikrinimo, pagarbos ir mąstymo progresyvumo veiksnių.

Bandau pasakyti tai, kad gerovės valstybės pažadas, paremtas paskiromis ekonominėmis priemonėmis, pinigų perkėlimais iš vieno krepšio į kitą ar didesnėmis išmokomis, nebūtinai sukurs gerovės jausmą eiliniam piliečiui.

Pasakysiu dar griežčiau, menkai tikėtina, kad keli menki pakeitimai biudžete ir šioks toks finansinės skirties sumažinimas procento dalimis, sukurs žadamą gerovę.

Net ir atsiradusi didesnė finansinė gerovė, apsireiškianti kaip vartojimo galia, nebūtinai užtikrins, kad vartotojas bus laimingas individas ar sąmoningas pilietis.

Taigi, gerovės valstybės problema ne tik ta, kad skiriasi eilinių piliečių gerovės supratimas. Kas gera vienam, gali pasirodyti neteisinga ir ydinga kitam. Problema ir ta, kad dėl gerovės neišvengiamai pradės peštis įvairios socialinės grupės. Tai, kas sukurs daugiau gerovės vienam, gali pasirodyti privilegija ar perteklius kitam.
Paulius Gritėnas
Savo penkių žingsnių plane prezidentas užsiminė ir apie penktąjį, svarbiausią dėmenį – švietimą. Švietimas, jo turinys ir mokymo proceso kokybė išties yra atsakas į daugelį kompleksinių problemų, tačiau šioje srityje pokyčiai neįmanomi be nepopuliarių pertvarkų.

Pertvarką bandžiusi inicijuoti Vyriausybė dabar atrodo praradusi entuziazmą. Švietimo, mokslo ir sporto ministru tapo saugus ir patikimas variantas – Algirdas Monkevičius.

Panašu, kad ir pačiai prezidentūrai žymiai patogiau yra švietimo pertvarką palikti savieigai bei patikėti, kad dėl išlikimo kovojantys pseudouniversitetai kažkokiu būdu pranyks patys arba atras prie ko jungtis, t.y. perduoti savo nekilnojamąjį turtą ir žmogiškuosius resursus.

Jei švietimas dar suprantamas kaip gerovės valstybės dalis, tai visi kiti minėti socialinės ir individualios gerovės komponentai neliečiami arba ilgalaikės strategijos pokyčiams šiose srityse nėra.

Žmogaus teisių užtikrinimas lyg ir galėtų pritapti prie gerovės valstybės koncepcijos, tačiau tam reikėti nepopuliarių sprendimų ir politinės lyderystės.

Gerovės valstybė iš esmės yra gražus siekinys, malonus pažadas. Galima netgi sutikti, kad siekis ją įgyvendinti yra sąžiningas tikslas. Bet gerovės siekis nesusitarus, kas yra gerovė, kokios socialinės grupės turės aukotis dėl kitų, kokių struktūrinių pokyčių reikėtų, kad šis projektas turėtų politinį tęstinumą, skamba kaip labai rizikingas ar net populistinis pažadas.
Paulius Gritėnas
Nepopuliarių sprendimų nepermesi Vyriausybei, o lyderystė gali kainuoti svarbiausią – didžiosios visuomenės dalies, tos tyliosios, bet anoniminiuose komentaruose garsiai išsirėkiančios Lietuvos paramą.

Taigi, gerovės valstybės problema ne tik ta, kad skiriasi eilinių piliečių gerovės supratimas. Kas gera vienam, gali pasirodyti neteisinga ir ydinga kitam. Problema ir ta, kad dėl gerovės neišvengiamai pradės peštis įvairios socialinės grupės. Tai, kas sukurs daugiau gerovės vienam, gali pasirodyti privilegija ar perteklius kitam.

Jau pirmieji, daugiau kosmetiniai prezidentūros siūlymai sukėlė ūkininkų nerimą, kad jie gali prarasti lengvatą dyzelinui. O jei mokestiniai pokyčiai ir biudžeto perskirstymas paliestų ir dar įtakingesnes bei politinį užnugarį turinčias grupes?

Gerovės valstybė iš esmės yra gražus siekinys, malonus pažadas. Galima netgi sutikti, kad siekis ją įgyvendinti yra sąžiningas tikslas. Bet gerovės siekis nesusitarus, kas yra gerovė, kokios socialinės grupės turės aukotis dėl kitų, kokių struktūrinių pokyčių reikėtų, kad šis projektas turėtų politinį tęstinumą, skamba kaip labai rizikingas ar net populistinis pažadas.

Jurgis Kunčinas savo puikiame eilėraštyje „Malūnų gatvė“ rašė: „Malūnų gatvė be malūnų, Totorių gatvė be totorių, Mėnulio gatvė mėnulio, o Eigulių – be eigulių.“.

Taip skamba ir gerovės valstybės pažadas, taip ir nesutarus, kokios gerovės siekiame, kas dėl jos aukosis, koks bus visuomenės progresas ir kokios politinės jėgos garantuos, kad pažadai taps įstatymų projektais, iniciatyvomis ir Vyriausybės programos punktais.