Tai rimta problema, nes senstančioje visuomenėje bus be galo sunku įveikti socialinius iššūkius. Galiausiai, tai yra grėsmė mūsų tautos išlikimui. Ar galėsime pasiūlyti orią senatvę garbingo amžiau piliečiams, kai vieną pensininką teks išlaikyti vienam dirbančiajam?
Mano galva, pagrindinė problema yra priimamų sprendimų nenuoseklumas, jų kompleksiškumo stoka, fragmentiškumas ir, žinoma, vyraujantis vertybinis chaosas. Turint ribotą kiekį pinigų, jie turėtų būti nukreipti labai tikslingai rezultatui pasiekti, bet ne barstomi visiems po trupinėlį dėl varnelės vienoje ar kitoje ataskaitoje.
Liberalų ir kairiųjų pasimetimas dėl žmogaus lyčių, jų santykių ir galimybių kurti šeimas tampa ne tik destruktyviu, bet ir komišku. Apie kokią šeimos politiką galime kalbėti, jeigu rimtu veidu siūloma galimybė per dieną pasirinkti jau dabar sugalvotų apie 100 socialinių lyčių (pagal Stambulo konvenciją). Kas, su kuo ir kaip kurs šeimas tokiame siūlomame chaose? Ar įmanoma iš viso ką nors pasiūlyti tokioje „mišrainėje“?
Ką daryti, kai nesupranti ar pradėtas būsimas kūdikis jau yra žmogus ir tėvų pareiga juo rūpintis, ar tik šiaip kažkoks auglys. Juokinga? Bet tai vyksta šiandien: pasimetę politikai ir pareigūnai priima sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų visų ateitis. Akivaizdu, kad tarp lyčių pasimetę liberalai bei kairieji negali ir negalės pasiūlyti ko nors nuoseklaus ir pasiekti reikšmingų rezultatų, kad ir kiek pinigų investuotų.
Ar tam yra alternatyva? Tikrai taip. Nereikia kokių nors didelių atradimų, tiesiog reikia susigražinti į viešąjį gyvenimą per amžius patikrintas vertybes ir iš žmogaus prigimties kylantį jų suvokimą. Niekam ne paslaptis, kad tvirtesnėse šeimose gimsta daugiau vaikų ir jie yra socialiai labiau pasiruošę gyvenimiškiems iššūkiams. Tačiau jokiomis prevencinėmis priemonėmis mes staiga šeimų nesutvirtinsime. Tam reikia nuoseklumo, kokį siūlo krikščioniškas pažiūras atstovaujantys asmenys. Kam, beje, pritaria gal ir netikintys, bet su sveika prigimtine logika nesipykstantys žmonės.
Jie siūlo vyro ir moters santuoka grįstą sąjungą, su tikslu ją išsaugoti visą gyvenimą. Siūloma nesupanašėti vyrui ir moteriai, bet papildyti vienas kitą gerbiant vienas kito išskirtinumą. Tai per amžius pasiteisinęs sėkmės raktas į darnią šeimą.
Siūloma gerbti šeimoje pradėtą gyvybę kaip žmogų, ją puoselėti, rūpintis ir laukti jos gimimo. Šeimoje vaikai turi būti mokami ne tik jų teisių, bet ir pareigos padėti vienas kitam visą gyvenimą ir t. t. Valstybės priedermė turėtų būti padėti šeimoms tai įgyvendinti. Tai daryti negąsdinant šeimų vaikų atėmimais , bet jomis pasitikėti, suvokiant, kad mamos ir tėčio rūpestis daugeliu atveju yra žymiai geriau nei valdininko, nes jame yra meilės vaikui elementas. Tuo tarpu valstybė turi skirti įvairiapusę kompleksinę pagalbą šeimoms, kurių problemos yra labai skirtingos.
Kritikai gali sakyti, kad tai idealistinis požiūris. Taip tai siekiamybė, bet tik einant šiuo keliu galima iš esmės išeiti iš demografinės krizės. Iš karto to nepavyks įgyvendinti, gyvenimas pilnas nesėkmių ir nusivylimų. Toks supratimas turi būti ugdomas nuo kūdikystės, to turi mokyti mokyklose. Pradėkime ruošti vaikus šeimai, o ne tik prezervatyvus dalinkime.
Tos šalys, kurios eina šiuo ar panašiu keliu neturi problemų su gimstamumu, tačiau statistika negailestinga: didžioji dalis Europos, išleidžianti milžiniškus pinigus chaotiškai šeimos politikai, demografiškai tyliai nyksta.