Vienareikšmiškai – taip. Mes plūstame į kino sales pasižiūrėti antgamtinėmis galiomis apdovanotų „supervyrukų“ ir „stebuklingų moterų“. Mes norime stebėtis jų žygdarbiais, gėrėtis jų galiomis, grožėtis jų kūnais.

Pilkokus mūsų gyvenimus filmų herojų pergalės praturtina „geru jausmu“ ir užpildo gyvenimo prasme. Todėl mes noriai perkame bilietą į dviejų valandų iliuzinį „pagyvenimą“ nerealių herojų.

O iš tiesų, tapatindamiesi su Nenugalimaisiais, mes tik pildome slaptą mintį – patiems tapti neįveikiamais didvyriais, didelės pagarbos vertais gėrio visuomenei šaltiniais. Nieko naujo po saule – mes svajojame gyventi vertai ir išlikti amžinai... didvyrius menančioje atmintyje.

Tad visgi, žvelgiant net ir iš šiuolaikiškos vartotojiškos perspektyvos, gal mūsų himno eilutės „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu – didvyrių žeme“ vis tik aktualios; nes jos išreiškia žmogaus prigimtyje tūnantį pergalingo gyvenimo lūkestį?

Prigimtinė žmogaus teisė – būti oriai – šaukiasi pagrįsto pagarbos ir savivertės jausmo.
Piliečiais esame ne tik dėl viešųjų naudų ir teisių, bet būtent dėl ŠITO auksinio jausmo. Juk taip gera kartu skanduoti „Lietuva!“ ir „Mes laimėjome!“. Nes iš žmogiškos prigimties ir savo lietuviškos kilmės norime, kad mano Tėvynė Lietuva taptų mano asmeninės pergalės laidu.

Jei mano asmeninė pergalė reiškia ir mano asmeninį įgalumą, tai valstybės pergalė ir įgalumas pasireškia ne tik materialia gerove, bet ir bendruomenėje gyvu galios ir prasmės jausmu. Tai reiškia, kad valstybė tampa mano asmeninės savivertės augimo laidu. Vaizdžiai tariant, pilietis gyvas ne tik duona, t. y. ne tik materialia gerove, bet ir žmogaus sielą maitinančia Valstybės ir ją kuriančios Tautos dvasia.

Poetiniai įvaizdžiai apie Tautą, Tėvynę ir jos dvasią iš tiesų yra itin tikroviškai išgyvenamas prasmės, savivertės, pagaliau, galios patyrimas.

Šiuos dalykus verta įgyti, dėl jų verta aukotis. Nes, įsisavinti, tie dalykai virsta asmeniniu dvasiniu ir morale grįstu socialiniu kapitalu, kuris toli gražu pranoksta skrandžio užpildymo, ar galios pozicijos trukmės (pvz., politikoje) laiką. Dėl Tautos ir Valstybės pasiaukoję didžiavyriai ir didžiamoterys tampa mūsų bendros savivertės, prasmės ir galios nešėjais.

Vėlgi vaizdingai kalbant, Tautos savastis, ar dvasia, pilietyje įsigyvena tiek, kiek ji įsisavina vertės nešėjus (didžiavyrius), ir jų atneštą vertę – Tautos ir Valstybės dvasinę tradiciją. Tėvynė yra vertinga tiek, kiek ji yra aktualiai vertinama, o vertė – įrodoma konkrečiais darbais ir būtina tarpusavio pagarba.

Vadinasi, iš šiandien praeities kartų didvyris yra vertingas ir aktualus tiek, kiek jo darbas prisidėjo prie visavertės šalies gerovės. Praeityje įvykęs, bet čia ir dabar vertinamas didvyriškumas yra gerbiama kaip piliečių bendrabūvio savivertę pagrindžianti aktuali vertė.

Dėmesio: didžiadvasiška legenda nėra mokslingas istorijos tyrimas! Tautos dvasios tradicija besiremianti legenda yra piliečių širdyse ir protuose gyvenanti ir per kartas keliaujanti mintis.
Mindaugas Kubilius


Prisiminkime, kaip XX a. kūrėsi tarpukario Lietuvos valstybė. Valstybės kūrimą šviesuoliai rėmė Lietuvos didvyriškumo ir didžiadvasiškumo, itin pasireiškusio iki Liublino unijos, pasakojimu. Galbūt neišbaigtai, galbūt istoriškai ne visai pagrįstai, tačiau ši Lietuvos legenda tapo piliečių dvasią keliančiu Tėvynės dvasios oru, kuris, beje, įkvėpė didvyriškos pokario rezistencijos pasiaukojančią dvasią.

Dėmesio: didžiadvasiška legenda nėra mokslingas istorijos tyrimas! Tautos dvasios tradicija besiremianti legenda yra piliečių širdyse ir protuose gyvenanti ir per kartas keliaujanti mintis.

Ši mintis yra mylima, todėl ja dalinamasi kaip Tautos atminties brangenybėmis.

Be abejonės, geriausia, kai metodiškai pagrįstas istorijos faktas ir jo subjektyvioji interpretacija sutampa. Neduok, Dieve, kai populiarus vertinimas „nušoka“ nuo tikroviškų pagrindų; tada kyla žmogiškoji puikybė spėriai kildina populistines kvailystes, pvz., fašistinę aukštesnės rasės ar socialistinę darbininkų klasės fantaziją.

Ir atvirkščiai, duok Dieve, stiprios ir tiesios piliečių moralės, kuri nutiestų tapatumo tiltą tarp subjektyvaus didžiadvasiškumo poreikio ir istorijos objektyvumo.

Joks didvyris nėra ir nebus moraliai tobulas. Ir jokia žemiška bendruomenė nėra tobulos moralės nešėja. Iš istorijos, o taip pat ir sutelkto visuomenės autoriteto pozicijų vertintinas konkretaus žmogaus atliktas konkretus pasiaukojimo aktas. Didžiavyris nėra garbintinas (nes nėra Dievas), tačiau yra gerbtinas dėl bendro gėrio labui atlikto išliekamos vertės akto.
Mindaugas Kubilius


Morališkai ir istoriškai išgrynintas didvyriškumas kaip legendinių faktų pynė ir sudaro tą būtiną piliečių bendruomenei per kartų besiskleidžiantį tikėjimą bei tapatinimosi su Tautos savastimi tradiciją, kuri įgalina būti – Lietuvos piliečiu! – oriai ir vertai.

Didžiadvasiškumas kaip piliečių dvasios savastis yra archetipinis audinys audžiamas per konkrečias konkrečius „vertus“ istorinius įvykius, per konkrečias tuos vertingus faktus istorijoje sukūrusius žmones. Ji yra gyva ir perteikiama tėvų pasakojimuose, istorijos pamokose, literatūroje, dainose, pagaliau, paskatoje tarnauti Tėvynei pačiais įvairiausiais būdais.

Taip, krikščioniškąja prasme, joks didvyris nėra ir nebus moraliai tobulas. Ir jokia žemiška bendruomenė nėra tobulos moralės nešėja. Iš istorijos, o taip pat ir sutelkto visuomenės autoriteto pozicijų vertintinas konkretaus žmogaus atliktas konkretus pasiaukojimo aktas. Didžiavyris nėra garbintinas (nes nėra Dievas), tačiau yra gerbtinas dėl bendro gėrio labui atlikto išliekamos vertės akto.

Tad šiandien ir klausiame, koks yra mūsų XXI a. didžiadvasiškumo Lietuvos valstybėje oras? Kas yra mums šiandien aktualūs didžiavyriai ir didžiamoterys? Kuo jie yra panašūs ir skirtingi, ir t. t.?

Dėkui Remigijui Šimašiui & Co („Laisvės!“ partijos atstovai) už valiūkiškus ir visuomenės atžvilgiu nepagarbius sprendimus, kurie užaštrino istorinę visuomenė savimonę. Provokacija pagimdė pasipriešinimą, kuris skatina įvertinti (taip, istorijos mokslo pagrindu) didvyrių sukurtos vertės man aktualią reikšmę. Dvasinis pasipriešinimas užkūrė legendos ugnį!

Nuosekliai sveikintina ir Lietuvos Prezidento G. Nausėdos iniciatyva sutelkti platesnį visuomenės kultūros forumą, kuris kaip sutelktas autoritetas turėtų moralinę suvereno teisę įvertinti mūsų kapuose miegančių didžiavyrių reikalus; o tuo pačiu pagarbia ir profesionalia diskusija palaikytų piliečių savivertės gaires.

Visuomenės autoritetas funkcionuoja pagarba praeities kartoms ir sutelktos viešos diskusijos pagrindu. Kitaip tariant, su Tautos dvasios kūnu privalu apsieiti pagarbiai ir profesionaliai. Individo laisvė turėti savo nuomonę ir ją laisvai reikšti lai gyvuoja pagarbiai, ir tampa protingos piliečių diskusijos dalimi.

Laisvė kaip bendra piliečių nuosavybė tarpsta visuomenėje TIK oriai, pagarbiai ir protingai. Lai skleidžiasi Laisva didžios Tautos dvasia.