Deja. Į statistiką nepatekau. Tada teko imtis ieškoti, kas gi yra tie stebuklingi „statistiniai vienetai“, kurie rodo, kad Lietuva turtuolių kraštas ir kurioje storų piniginių savininkai dauginasi sparčiau nei bet kur Europoje. Iš ko tie žmonės uždirba, kur jų sėkmė?
Turtuolių rekordininkai
Pradžioje keletas skaičių. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose pasiturinčiųjų skaičius auga kaip ant mielių, parodė strateginių rinkos tyrimų bendrovės „Euromonitor International“ duomenys. Pasak analitikų, per penkmetį tokių asmenų Vilniuje padaugėjo net 45 proc., o tai yra didžiausias fiksuotas augimas lyginant su kitų Baltijos šalių sostinėmis.
Skelbiama, kad lyginant su 2013-aisiais, pasiturinčių šeimų, kurių metinės pajamos viršija 150 tūkst. dol. (135 tūkst. Eur) atskaičius mokesčius, Vilniuje išaugo nuo 3,1 tūkst. iki 4,5 tūkst., o tai yra net 45 proc.
Štai Kaune nuo 2013-ųjų turtingųjų daugėjo 36 proc. ir 2018-aisiais jų skaičius pasiekė 1,5 tūkst. šeimų, Klaipėdoje – 33 proc. iki 800 namų ūkių, Panevėžyje – 33 proc. iki 400, Šiauliuose buvo fiksuojamas 0 proc. augimas. Tiek 2013-aisiais, tiek 2018-aisiais mieste gyveno 400 pasiturinčių šeimų.
Tūkstantis eurų dienai
Pradėkime iš toli. Norint uždirbti iki 10 tūkstančių eurų per mėnesį nebūtina plušti kiaurą parą 7 dienas per savaitę. Yra kai kurių puikiai apmokamų specialybių atstovų, kurių dienos uždarbis gerokai viršija vidutinį lietuvišką mėnesio uždarbį. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Teisiamas politikas Eligijus Masiulis prisipažino, kad atsisako savo advokato Mindaugo Bliuvo paslaugų. Šis buvęs prokuroras E. Masiulį gynė nuo pat pirmos tyrimo dienos – 2016-ųjų gegužės 12-osios, kai pas E. Masiulį buvo rasta 106 tūkst. eurų. E. Masiulis teismui trumpai paaiškino, kad užsitęsus teismo procesui išlaidos gynybai tapo neracionalios ir neproporcingai didelės. „Lietuvos ryto“ žiniomis, šioje byloje už vieną posėdį advokatui mokama apie tūkstantį eurų.
Per mėnesį posėdžių būna ne vienas ir ne du, o tokio lygmens teisininkų Lietuvoje dešimtys, jei ne šimtai. Kuluaruose net juokaujama, kad veliantis į rizikingas istorijas reikia gerai pagalvoti, nes jei prasidės problemos „per valdiškus namus“, tai teisininkams teks atiduoti visą sunkiai ir rizikingai, mušant šaltam prakaitui, sukauptą turtą ir dar šiek tiek pasiskolinti.
Pavydu? Eikit dirbti prokuratūros ir policijos vadais. Eiliniams teisės fakulteto absolventams iškilti iki tokių honorarų retai kada pavyksta.
Panašiai apmokami ir aukščiausio lygmens konsultantai. Tačiau jiems mokama ne už tai, kad ilgai ir aktyviai sėdėjo universiteto suole ir daug protingų minčių perskaitė internete. Paprastai taip apmokami arba buvę didelių įmonių, arba aukštas pareigas užėmę valdininkai. Žmonės, kurie gali ne tik patarti, bet ir atverti reikiamas duris.
Valstybės tarnautojai
Kita kategorija, kuri spėriai turtėja, tai aukščiausio lygmens valstybės įmonių vadovai. Ne politikai. Dauguma jų taip pat sukaupta Vilniuje.
Pavyzdžiui, neseniai Aplinkos ministerija paskelbė konkursą valstybės įmonės „Valstybinių miškų urėdija“ direktoriaus pareigoms užimti.
Ši vieta atsilaisvino vyriausiam urėdui Mariui Pulkauninkui, po konflikto su naujuoju aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika rugpjūčio 1 d. pasitraukus iš užimamų pareigų. Urėdijos puslapyje nurodomo urėdijos direktoriaus atlyginimas 8580 eurų su mokesčiais.
Tai įspūdingas šuolis, nes, kaip nurodoma tos pačios urėdijos puslapyje, 2018 m. I ketvirtį direktoriaus atlyginimas buvo 2872 eurai per mėnesį ir nuo šios sumos dar reikėtų nuskaityti mokesčius.
Be to, M. Pulkauninkui už gerus 2018 metų veiklos rezultatus buvo išmokėta 16 tūkst. eurų (po mokesčių) premija.
Tokio lygio atlyginimai jau leidžia investuoti ir gauti papildomas pajamas. Tai visiškai legalu.
Kiek direktoriams moka verslas
Sukam ratą verslo link. Kiek gi uždirba verslo įmonių vadovai ir vertingiausi specialistai. Vilnius sostinė ir čia dirba tūkstančiai turtingų įmonių, natūralu, kad ekonomikos pakilimo metu augant įmonių pelnui, auga ir jų vadovų užmokestis.
Nors viršutinės ribos nėra, tai tik sugebėjimų derėtis klausimas, tačiau vadovų ieškantys profesionalai konfidencialiai įvardina algų rėžį: nuo 5 iki 15 tūkstančių eurų per mėnesį „į rankas“. Pavyzdžiui, didžiųjų NT bendrovių, kurios šiuo metu klesti, vadovai gauna 10–15 tūkst. eurų. Tačiau kalbame apie didžiąsias bendroves, dažnai tarptautines, kurių vadovams keliami ypatingai aukšti reikalavimai žaisti ne tik vietos, bet ir užsienio rinkose.
„Atlyginimas iki dešimt tūkstančių eurų didelėje įmonėje gali būti mokamas ne tik direktoriui, bet ir patiems vertingiausiems žmonėms, nes kai kurių profesijų pasirinkimas rinkoje labai mažas. Laisvus gerus plėtros, komercijos specialistus ar finansininkus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Iš kitos pusės, įmonių, kurios pajėgios mokėti tokias algas, nėra daug. Tai paprastai tarptautinės įmonės. Lietuviškos moka mažiau ir mėgina motyvuoti kitaip – siūlo opcionus, akcijas“, – aiškina Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius ir sako, kad kuo mažesnės bendrovės, tuo paprastai įmonėse samdomų vadovų algos mažesnės.
Lietuviškose įmonėse galima kalbėti apie 5–7 tūkst. eurų vidurkį, nes per metus vieno žmogaus darbo vietos kaina tampa 100–200 tūkst. eurų. Tai milžiniški pinigai ir toks žmogus turi sukurti didelę vertę.
„3–4,5 tūkst. eurų ir 30 –40 proc. algos dydžio bonusai, kurie neskaičiuojami kaip atlyginimas (sveikatos priežiūra, automobilis, mokymai) būtų žemutinė riba.
Ką maitina kapitalas
Ir pagaliau dar viena žmonių, kurie gauna ypatingai dideles pajamas, dalis. Jie nedirba, ar dirba kur kas mažiau nei įmonių vadovai. Tai žmonės, kurie gauna pajamas iš kapitalo. Nuo Nepriklausomybės su visomis privatizacijos peripetijomis ir laukinio kapitalo kaupimo laikotarpiu jau prabėgo 30 metų.
Turtas kauptas, didintas, paskolos, kurios buvo imtos investicijomis, grąžintos. Žmonės už milijonus eurų parduoda verslus arba traukiasi iš vadovų pareigų ir gyvena iš sėkmingai veikiančių bendrovių mokamų dividendų. Deja, Statistikos departamentas neturi duomenų kiek Lietuvoje gali būti žmonių, gaunančių didžiules pajamas iš įmonių, kurių veikloje nedalyvauja.
Smulkesnių bendrovių savininkai paprastai elgiasi paprasčiau. Jie traukiasi iš verslo, parduoda arba uždaro įmones ir tiesiog nuomoja patalpas, kurias įsigijo privatizacijos metu ar keliolika metų mokėdami kreditus.
Pavyzdžiui. Bronius Juzelskis, buvęs Vilniaus verslininkas, valdęs džiazo klubą ir kelias kavines dabar Rokiškio raj. savo malonumui kuria kaimo turizmo sodybą. Sostinėje likęs verslas ir patalpos nuomojamos. Be šios nuomos nebūtų ir verslo kaime.
Kitas variantas kur kas paprastesnis. Pavyzdžiui, vienas žinomas Lietuvos pilietis, paėmė paskolą ir Vilniaus centre dar praeitame amžiuje įsigijo kelių šimtų kvadratinių metrų ploto patalpas. Įsteigė parduotuvę. Po kelių skandalų prekybos vieta buvo uždaryta, tačiau patalpos liko. Dabar jas nuomoja – ten nuomos kaina gali siekti 100 eurų už kvadratinį metrą – ir sėkmingai leidžia dienas Ispanijoje.
Dar paprastesnis variantas paveldėjimas. Jei proseneliai buvo dideli ūkininkai ir valdė žemes derlingose vietose, tai 200 eurų už hektarą siekianti nuoma ne vienam tūkstančiui tautiečių leidžia sočiai gyventi negalvojam apie tai, kur rasti darbą su didesniu atlyginimu.