Ponia Rima ir ponas Vytenis Bagdanavičiai iš Varnėnų kaimo galėtų ramiai ilsėtis ir prižiūrėti anūkus, bet kepa bulvines bandas ant kopūsto lapų ir pasakoja turistams apie šio patiekalo gamybos tradicijas Dzūkijoje. Jei 2020 m., kaip siūlo prezidentas Gitanas Nausėda, jiems teks mokėti didesnius individualios veiklos mokesčius, o surinkti pinigai bus panaudoti pensijoms padidinti, tai atrodys lyg valstybė viena ranka atima, o kita prideda. Tik pridėti daug nepavyks, nes didesnių pensijų laukia pusė Varnėnų, kurie jokių bandų nekepa ir paimti iš jų nėra ką.

Negana to, kad kiekvienas minimalios mėnesio algos padidinimas smulkiausiems verslininkams reiškė pagal MMA dydį apskaičiuojamų PSD įmokų augimą, tai po kiekvieno tarifų perdėliojimo, skambiai vadinamo reforma, bendra mokesčių našta darėsi vis didesnė ir didesnė. Nes juk korporacijoms ir viešajam sektoriui trūksta darbo jėgos, tai reikia kažkaip atmušti piliečių norą dirbti sau ir paversti visus samdiniais.

Kadangi žaliojo dyzelino žalieji valstiečiai prieš rinkimus tikrai nenaikins, tai už prezidentinę gerovės valstybę mokės freelanceriai. Taip jiems ir reikia, dauguma juk nebalsavo nei už šitą prezidentą, nei už Seimo daugumą. Šaipėsi iš 2016-ųjų rudenį Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio į Vilnių atsivežtų provincijos agronomų ir zootechnikų, teologų ir sveikuolių, paišinėjo feisbukuose visokius memus ir mitinguose reikalavo neliesti jų chardonnay. Jautėsi svarbūs ir įtakingi, nes jų postus laikina iš šarina tūkstančiai sekėjų, bet staiga paaiškėjo, kad neliko jokios politinės jėgos, kuri juos galėtų apginti nuo godžios valdžios siekio viską atimti ir padalinti po lygiai. Nebeliko nei valdžioje, nei opozicijoje.

Valdančiajai LVŽS, likus metams iki rinkimų, labiausiai rūpi išsaugoti bent dalį savo tirpstančio elektorato – gyvenančius toliau nuo didžiųjų miestų, žemesnio išsilavinimo, gaunančius mažesnes už vidutines pajamas ir labiausiai nusivylusius galimybėmis savo jėgomis susikurti gerovę rinkėjus. Nemačiau duomenų, kokia dalis iš 2016 m. LVŽS rinkėjų po trejų metų prezidento rinkimų antrajame ture balsavo už G. Nausėdą, bet spėčiau, kad ne mažiau kaip 80 proc. Todėl likusius iki rinkimų metus stebėsime Seimo daugumos ir Prezidentūros varžymąsi, kas labiau juos pamalonins. Kadangi šitai rinkėjų grupei būdingas konservatyvių vertybinių nuostatų ir socializmo troškimo ekonomikoje derinys, tai būtent dėl tokių sprendimų lengviausiai bus susitarti politikams.

Liberalumu oponentų kaltinama TS-LKD, kai pasisuka kalba apie viešojo sektoriaus pajamų didinimą ir didesnės bendrojo vidaus produkto dalies perskirstymą, iškart prisimena savo politinio kūno dalį, vadinamą krikščionimis demokratais, ir Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną.

Krikdemiškas solidarumo principas nuo socialistinio skiriasi tik tuo, kad, atimdama didžiąją jūsų uždarbio dalį, valstybė tai grindžia ne klasių kovos, o krikščioniškos moralės argumentais. Kitaip sakant, nors daugelis freelancerių reguliariai balsuoja už konservatorius, laukti, kad ši partija juos apgins nuo didesnių mokesčių, būtų keista. Ypač po to, kai Gabrielius Landsbergis, kaip tikras kairysis, pareiškė, kad G. Nausėdos idėjos „keliant tikslą pamažu didinti valstybės perskirstymą, yra sveikintinos“.

Neverta tikėtis pagalbos ir iš liberalių partijų, kiek jų dar beprisidaugintų iki kitų Seimo rinkimų. Liberalų sąjūdis, nors formaliai nėra nuskendęs, bet dar ilgai jausis traukiamas į dugną po kaklu it girnapusė pakabintų „MG Baltic“ politinės korupcijos bylos įtarimų. Bet vis tiek laikys prie savęs prisirišęs nemažą dalį liberalių pažiūrų rinkėjų, neleisdamas jų perimti bet kuriai naujai liberaliai partijai.

Besikurianti „Laisvės partija“ vis dar labiau matoma ne kaip tradicinė liberali mažų mokesčių ir privataus veikimo prioriteto prieš viešą gynėja, o veikiau kaip liberalai amerikietiška to žodžio prasme – kairieji, pirmiausia besirūpinantys individo laisve keisti lytį, rūkyti žolę ir gelbėti planetą nuo klimato kaitos. O kai tam gelbėjimui ir kitoms progresyvioms iniciatyvoms prireikia daugiau pinigų, nespjausiantys į galimybę daugiau jų iš mūsų paimti.

Smulkiojo verslo ir individualiai dirbančios kūrybinės klasės interesus siūlosi atstovauti LSDP, tačiau nė nebando slėpti, kad gynimas prasidėtų nuo gerokai didesnės BVP dalies perskirstymo per biudžetą. O tai reiškia mokesčių didinimą. Dar yra kelios besikuriančios, bet nebūtinai įsikursiančios partijos, gražiai vadinančios save „tautinėmis jėgomis“, bet nacionalsocializmas vis dėlto irgi yra socializmo atmaina, tai atskirai apie kiekvieną iš jų net kalbėti nėra jokios prasmės.

Kaip į debesį besileidžianti saulė žada lietų, taip visuotinis politikų noras išlaidauti geriau už visas makroekonomikos prognozes liudija, kad artėjame prie naujos krizės. Vos tik ji driokstelės, statoma gerovės valstybė virs piramide, kurios viršuje įsitaisę visi, kam mažinti iš biudžeto mokamų algų bei kitų išmokų neleidžia įstatymai, Konstitucinio teismo sprendimai ir ilgalaikės sutartys. O apačioje – visi mokesčių mokėtojai ir darbdaviai, kurie bet kokiomis aplinkybėmis privalės ant savo sprando juos visus išlaikyti. Nes sukaupti rezervą „juodai dienai“ ekonomikos augimo laikotarpiu politikai neturėjo galimybių – teko pirkti rinkėjų meilę ir žadėti jiems ne užsidirbtą, o perskirstytą gerovę.

„Pasaulio verslo ciklo laikrodis įžengė į recesijos stadiją – siūlyčiau turėti omenyje planuojant kitų metų biudžetą“, – teigia ekonomistas Žygimantas Mauricas, o Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas sako, kad šį rudenį privalomas kiekvieno lygmens ypatingas finansinis budrumas – tiek formuojant įmonių, savivaldybių ar valstybės biudžetus, tiek planuojant šeimos išlaidas. Tik labai panašu, kad elgsimės visiškai priešingai – pulsim išlaidauti, o paskui dėsimės nustebę, kaip čia sunkmetis vėl netikėtai užklupo.