Iš tiesų tokia prognozė verčia kalbėti apie apokaliptinius scenarijus. Tiesa, ji yra paremta pesimistinėmis prielaidomis dėl migracijos, t. y. nepalankiomis praeities tendencijomis. Pagal labiau optimistinį scenarijų 2100 metams situacija gali būti kiek geresnė. Jeigu išsilaikytų pastaruosius septynis šių metų mėnesius gerėjančios migracijos tendencijos, kada du trečdaliai atvykstančiųjų yra sugrįžtantys lietuviai, ir šiemet jau fiksuojamas teigiamas migracijos balansas, gyventojų skaičius 2100 metais viršytų 2 mln. Bet kokiu atveju, Lietuva turi ruoštis tolesniam gyventojų skaičiaus mažėjimui ir visuomenės senėjimui.
Visuomenės senėjimo problema aktuali ir visai Europos Sąjungai. Prognozuojama, kad artimiausiais dešimtmečiais vyresniojo amžiaus žmonių dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, labai padidės, nes santykinai daugiau pokario „demografinio sprogimo“ kartos, kuri šiuo metu sudaro didelę darbingo amžiaus gyventojų dalį, atstovų sulauks pensinio amžiaus. Jeigu šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek vidutiniškai ES keturiems dirbantiesiems tenka vienas pensininkas, tai esant dabartinei tendencijai 2050 m. vidutiniškai ES dviem dirbantiesiems teks vienas pensininkas, o Lietuvoje šis santykis bus pasiektas jau 2040 m. Dėl to didės našta darbingo amžiaus žmonėms, nes jie turės padengti socialines išlaidas pensijoms, sveikatos priežiūrai tam, kad senėjanti visuomenė galėtų naudotis įvairiomis susijusiomis paslaugomis. Tai neišvengiamai verčia kelti klausimą, kuris atspinti ir šios konferencijos pavadinimą, t. y. ar mūsų vaikai gyvens geriau nei jų tėvai?
ES valstybės bando reaguoti į šias tendencijas ir prognozes. Siūloma pensijas kaupti privačiuose fonduose, ilginamas pensinis amžius, gerinama pagyvenusių žmonių gyvenamoji aplinka, sudarant jiems sąlygas gyventi kuo geresnį asmeninį, profesinį bei kultūrinį gyvenimą. Tačiau tokios priemonės yra labiau orientuotos į problemos pasekmes.
Tiesa, kai kurios valstybės narės demografines problemas sprendžia liberalizuodamos imigracijos politiką, taip prisitraukdamos darbo jėgą iš trečiųjų šalių. Imigracijos politikos liberalizavimas ir platus durų atvėrimas nėra tvarus problemos sprendimo būdas, dažnu atveju pasireiškiantis socialiniu dempingu, kada iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai yra pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą nei vietiniai gyventojai, todėl darbdaviams nebelieka spaudimo kelti algas. Be to, imigracija yra susijusi su socialinėmis ir kultūrinėmis įtampomis visuomenėse, anaiptol ne visa darbo jėga iš trečiųjų šalių gali atitikti darbo rinkos poreikius.
Pagrindinės visuomenės senėjimo problemos priežastys visiems žinomos – tai mažas gimstamumas ir emigracija, kuri palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą. Nors pastarąjį dešimtmetį gimstamumas didėja ir lenkia ES vidurkį, bet jis išlieka pakankamai mažas arba nepakankamas visuomenės demografinei pusiausvyrai palaikyti. 2017 m. duomenimis, suminis gimstamumo rodiklis, rodantis šeimai tenkantį vaikų skaičių, siekė 1,63. Tuo tarpu palankiausia demografinė padėtis yra tada, kai užtikrinamas optimalus gimstamumo lygis. Tokiu atveju suminis gimstamumo rodiklis turėtų svyruoti apie 2,1. Tai reiškia, kad statistiškai kiekvienoje šeimoje turėtų augti 2 ar daugiau vaikų. Tokia statistinė realybė. Visa tai mus verčia skelbti „demografinės žiemos“ diagnozę.
Nenoras kurti šeimas susijęs su ekonominiu neapibrėžtumu, kada gyventojai nesijaučia tikri dėl pakankamų pajamų, bei su nepakankamomis galimybėmis derinti vaikų priežiūrą ir profesinę veiklą. Prie to prisideda ir vadinamasis „Zeit geist“, vertybių revoliucija bei stiprėjantis individualizmas.
Kas Lietuvoje daroma kuriant šeimai palankią aplinką? Pirmiausia paminėčiau praėjusį rudenį Seimo patvirtintą Demografijos, migracijos ir integracijos 2018–2030 metų strategiją, kurioje nustatyti pagrindiniai šalies demografijos, migracijos ir integracijos politikos raidos tikslai, kryptys ir siektini rodikliai. Nors dokumente matomas sisteminis požiūris į demografinius iššūkius, visgi istoriškai žvelgiant reali situacija rodo, kad teigiami pokyčiai nevyksta taip, kaip tikėtasi, arba jie yra nepakankami, nežiūrint to, kokias strategijas bekurtume. Tam įtakos turi ir politinės valios trūkumas, nesugebėjimas arba nenoras įvertinti egzistencinius iššūkius mūsų visuomenei ir nusistatyti valstybės strateginius prioritetus.
Įvairių šalių tyrimai rodo, kad esminės kryptys kuriant šeimai palankią aplinką yra: 1) ekonominės paskatos; 2) darbo ir šeimos suderinamumas; 3) pakankama ir kokybiška socialinė infrastruktūra. Pavadinkime visa šeimos politikos „ramsčiais“. Toliau norėčiau aptarti konkrečias praktines priemones, susijusias su šiomis kryptimis ir pateikti alternatyvius problemos sprendimo variantus, kurie galėtų nebūtinai pakeisti jau esamas priemones, bet jas papildyti.
Iš jau įgyvendintų priemonių paminėčiau „vaiko pinigus“. Nuo 2018 metų panaikinus papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (PNPD) įvesti „vaiko pinigai“, kurie nuo šių metų padidinti nuo 30 iki 50 eurų už kiekvieną vaiką, o nepasiturinčioms ar gausioms šeimoms mokama 20 eurų papildoma išmoka už kiekvieną vaiką. Tokiu būdu „vaiko pinigai“ su papildoma išmoka pastarųjų šeimų vaikams sudaro po 70 eurų. Taip pat yra tolesni siūlymai didinti „vaiko pinigus“ iki 60–70 eurų už kiekvieną vaiką.
Socialinio teisingumo požiūriu „vaiko pinigų“ įvedimas yra teisingas žingsnis. PNPD žmogus galėdavo pasinaudoti tik jei dirba ir gauna vidutines arba didesnes pajamas, t. y. PNPD būdavo labiausiai naudingas tiems, kurie uždirba 700–800 eurų neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu nedirbantiems arba mažiausių pajamų gavėjams PNPD būdavo mažiausiai naudingas. Todėl visoms šeimoms, nepriklausomai nuo jų pajamų, mokant universalią išmoką už vaikus panaikinta diskriminaciją tų tėvų, kurie gauna mažesnes pajamas arba nedirba. Taigi, tai prisideda prie didesnio šeimų finansinio stabilumo ir vaikų skurdo mažinimo.
Kalbant apie „vaiko pinigus“, dažnai minimas Lenkijos pavyzdys, kur nuo 2016 metų vykdoma programa 500+, pagal kurią šeimos už kiekvieną vaiką pradedant nuo antro gauna po 500 zlotų (apie 116 eurų) per mėnesį. Lenkijoje tokia programa prisideda prie gimstamumo skatinimo. Pavyzdžiui, lyginant 2015 ir 2016 m., gimstamumas išaugo dešimtadaliu. Taip pat matomas daugiau nei dešimtmetį daugmaž pastovaus buvusio suminio gimstamumo rodiklio šuolis nuo 1,39 2016 m. iki 1,48 2017 m. Nors rezultatai ne tokie, kokie išspręstų demografines problemas, bet tai yra žingsnis į priekį.
Lietuvoje taip pat yra siūlymų sekti tokiu Lenkijos pavyzdžiu ir vaiko pinigus didinti bent iki 100 eurų, ir pirmiausia nepasiturinčioms šeimoms. Bet labai svarbu, kad būtų išlaikytas tinkamas balansas, t. y. kad „vaiko pinigai“ netaptų paskata nedirbti. Nes, pavyzdžiui, Lenkijoje daugiau nei 100 tūkst. moterų atsisakė darbo. Dėl to greičiausiai jos nekaupia darbo stažo ir gali turėti bėdų su pensija ateityje. Tuo tarpu ženklus „vaiko pinigų“ didinimas nepasiturinčioms šeimoms gali kurti išlaikytinių visuomenę, nes uždirbdamas eurą žmogus rizikuoja prarasti dalį „vaiko pinigų“. Kitaip tariant, apsimokėtų likti nepasiturinčiu arba bandyti slėpti pajamas, kas didintų šešėlį.
Todėl be galimo, bet atsakingo „vaiko pinigų“ tolesnio didinimo, turėtume įvertinti galimybes palengvinti dirbančių tėvų padėtį. Ne tik per „vaiko pinigus“ ar kitas tiesiogines išmokas, bet ir per neapmokestinamojo pajamų dydžio diferencijavimą priklausomai nuo vaikų skaičiaus, t. y. per tą patį PNDP. Nes dirbantys tėvai gali turėti papildomų išlaidų, pavyzdžiui, dėl auklės samdymo ar neformalaus vaikų švietimo. Tokia paramos forma kartu būtų efektyvesnė, nes ją žmogus užsitikrina, kai dirba ir moka mokesčius. PNPD grąžinimas – vienas iš galimų sprendimų.
Beje, tokiose šalyse kaip Vokietija ar Prancūzija, kur šeimai kaip pagrindinei globos institucijai skiriamas didelis dėmesys, pajamos apmokestinamos atsižvelgiant į gyventojų šeiminę padėtį, kada sutuoktiniai laikomi vienu mokesčių mokėtoju. Tai leidžia sumažinti mokestinę naštą sutuoktiniams, jeigu jie gauna skirtingo dydžio pajamas. Jiems tenkanti našta yra mažesnė, lyginant su tuo, jei jie būtų apmokestinami atskirai. Vienintelis trūkumas – ilgas ir daug išlaidų reikalaujantis pajamų mokesčio sistemos administravimas. Be to, toks pajamų apmokestinimas teigiamą efektą turi tik tikrų progresinių mokesčių sistemose, kur daugiau uždirbančiam sutuoktiniui yra galimybė susimažinti sau tenkančią mokesčių naštą mažiau uždirbančio sutuoktinio pagalba.
Svarbi kryptis kuriant šeimai palankią aplinką – galimybės derinti darbą ir vaiko priežiūrą. Nuo 2017 m. liepos įsigaliojus Darbo kodekso pataisoms, įvesti penki galimi darbo režimai. Tai iš dalies leidžia mažus vaikus auginantiems tėvams neprarasti profesinės kvalifikacijos ir pasirinkti lankstesnius darbo grafikus. Tačiau tokių darbo režimų taikymas nemaža dalimi priklauso nuo darbdavių valios. Tai yra jų požiūrio į šeimą klausimas. Todėl svarbu skatinti darbdavius taikyti lanksčias užimtumo formas, padėti darbuotojams spręsti su vaikų priežiūra susijusias problemas, organizuojant vaikų priežiūrą darbovietėse.
Visgi šioje vietoje reikalingi didesni pokyčiai. Pirmiausia reikia pašalinti diskriminacinę Darbo kodekso nuostatą ir numatyti, kad papildomai laisvadieniai galėtų būti suteikiami ir vieną vaiką iki 12 auginantiems tėvams, nes rūpesčių ir iššūkių suderinti darbo ir šeimos įsipareigojimus jie turi ne ką mažiau nei du vaikus auginantys tėvai, kurie per mėnesį gali gauti papildomą mamadienį ar tėvadienį.
Taip pat tikslinga panaikinti teisines kliūtis jaunoms šeimoms gauti papildomų pajamų, leidžiant vaiko priežiūros atostogų išėjusiems tėvams pirmais vaiko auginimo metais dirbti darbą bent iki 20 valandų per savaitę neprarandant pajamų. Jeigu dabar tėvai pirmaisiais vaiko auginimo metais dar papildomai dirba ir gauna pajamas, kurios yra mažesnės už išmoką, tuomet mokamas tik išmokos ir pajamų skirtumas. Jeigu šių pajamų dydis yra didesnis už išmoką arba jai lygus, išmoka nemokama. Problema ta, jog didelei daliai Lietuvos šeimų vaiko auginimas reiškia finansinius sunkumus, kuomet smunka ne tik bendrosios pajamos, bet ir padidėja išlaidos. Tėvams, pasirinkusiems vienerių metų vaiko priežiūros atostogas, pajamos nesmunka, tačiau, įvertinus ženkliai padidėjusias išlaidas, pragyvenimo lygis krenta. Ne paslaptis, kad dalis šeimų dėl tokio teisinio reguliavimo pajamas slepia šešėlyje. Todėl galimybė tėvams pirmaisiais vaiko auginimo metais dirbti bent puse etato ir užsidirbti, kartu gauti įstatyme numatytą išmoką, pagerintų darbo ir šeimos suderinamumą, padidintų tokių šeimų gerovę.
Mūsų šalyje taip pat yra nustatytos vaiko priežiūros ir tėvystės išmokų „lubos“, t. y. jos negali viršyti 2 šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Dėl to daugiau uždirbantiems tėvams galiojanti išmokų tvarka reiškia pajamų sumažėjimą, tad ši aplinkybė ne visada motyvuoja susilaukti vaikų ir eiti vaiko priežiūros atostogų.
Su dideliais iššūkiais susiduria ir jauni žmonės, kurie kuria šeimas ir susilaukia vaikų dar studijuodami ir neturėdami darbo patirties. Vaiko priežiūros išmokų laikotarpis yra susietas su vaiko amžiumi – išmokos mokamos, kol vaikui sueina vieneri metai. Tačiau studentams, kuriems likę daugiau nei vieneri metai iki studijų baigimo ir kurie negauna pakankamos paramos iš šeimos, nėštumas reiškia didelius finansinius sunkumus ateityje. Todėl vietoj išmokos mokėjimo iki vaikui sukanka vieneri metai, reikia keisti mokėjimo tvarką taip, kad ji būtų mokama iki pradėtos profesinio mokymo ar studijų programos pabaigos, jeigu mokslo ar studijų baigimo metu vaikui yra ne mažiau kaip dveji metai, arba iki vaikui sukas dveji metai, jeigu mokslo ar studijų baigimo metu mama laukiasi. Tai leistų studentiško amžiaus tėvų vaikus socialiai apsaugoti ne mažiau negu socialiniu draudimų apdraustų ir išmokas gaunančių tėvų vaikus, sumažintų konfliktą tarp studijų ir vaikų auginimo.
Tai tik kelios kryptys, kurių link galima pajudėti į priekį. Be visų minėtų priemonių dar atkreipčiau dėmesį vaiko priežiūros infrastruktūrą, jos kūrimą organizacijose ar bendradarbiaujant su socialiniais partneriais. Apskritai reikia galvoti apie kokybiškų, prieinamų, patogių vaiko priežiūros ir ugdymo paslaugų kūrimą. Neišnaudotų priemonių, kaip gerinti šeimai palankią aplinką, yra, gerosios praktikos pavyzdžių taip pat yra. Todėl tik sisteminis ir politine valia pagrįstas požiūris leistų visa tai įgyvendinti ir mėginti įveikti „demografinę žiemą“.