Ji šiandien ne mistika, bet visiškai realiai pasiekiamas dalykas. Ir tai būtų galima padaryti įrengiant saulės jėgaines, kurios gyventojus aprūpintų elektros energija, už kurią žmonėms nereikėtų mokėti, o parduodami perteklinę energiją dar ir užsidirbtų. Uždirbtas lėšas galėtų skirti kitoms šiuo metu žirmūniečiams skaudžioms problemoms spręsti. Rajonui reikalingos vaikų žaidimo ir mašinų stovėjimo aikštelės. Galbūt gyventojai nuspręstų šiomis lėšomis prisidėti prie namų renovavimo ir modernizavimo, taip sumažindami išlaidas už šildymą.

Kitų šalių patirtis rodo, kad tai – visiškai įmanomas dalykas. Vakarų Europoje vis aktyviau kuriasi vadinamosios energetinės bendruomenės arba atsinaujinančios energetikos kooperatyvai, kai apsijungę greta gyvenantys bendruomenės nariai ir verslo įmonės kartu vysto atsinaujinančius išteklius naudojančias elektrines. Jų pagaminta energija naudojama bendruomenės narių poreikiams. Nepanaudota energija parduodama, o už gautas lėšas įgyvendinami bendruomenei svarbūs projektai.

Teisinis pamatas padėtas ir tokių projektų įgyvendinimui Lietuvoje. Atnaujintos Europos Sąjungos atsinaujinančių išteklių energetikos direktyvos 22 straipsnis numato, kad ES šalys turi sukurti palankias sąlygas energetinių bendruomenių veiklai. Vadovaudamasi šiuo dokumentu Lietuvos energetikos ministerija parengė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą, kuriame apibrėžiama atsinaujinančių išteklių energijos bendrija, išaiškinama, kas ją gali sudaryti ir kaip ji turėtų veikti.

Dokumente teigiama, kad atsinaujinančių išteklių energijos bendriją turi sudaryti mažiausiai penki fiziniai asmenys, kad į ją gali įeiti smulkiojo bei vidutinio verslo įmonės ir kad bendrijos steigimą gali inicijuoti fizinis asmuo, įmonė ar savivaldybė. Taip pat numatyta, kad bendrija negali savo uždirbto pelno pasidalinti tarp savo narių, visas pelnas turi būti skirtas bendruomenės bendriesiems poreikiams tenkinti.

Atrodo, lyg ir viskas puiku. Deja, projekte nėra numatyta priemonių, kurios turėtų paskatinti gyventojus ne statyti po saulės elektrinę kiekvienam pastatui atskirai (kas irgi yra gerai), bet kooperuotis. Numatoma, kad bendrija turėtų dalyvauti lygiai tokiuose pačiuose konkursuose-aukcionuose, kaip ir didžiosios patirties prikaupusios ir santykinai pigų kapitalą valdančios energetikos kompanijos. Tai užprogramuoja tokių bendrijų pralaimėjimą, nes tai tolygu krepšinio mėgėjų pakvietimui rungtis su LKL profesionalais. Turnyrai turėtų būti atskiri. Ir paramos schemos tokiems bendrijų projektams turėtų būti atskiros.

Manau, šią įstatyminę nuostatą būtina keisti. Konkrečiai – prasidėjus Seimo rudens sesijai, kai šalies parlamente dirbs ir naujas Žirmūnuose išrinktas Seimo narys, teikti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, kuriais būtų numatyta ir tokių iniciatyvų valstybės rėmimo schema. Ir nemanau, kad valstybei tai būtų sunki našta.

Lietuva kiekvienais metais pasaulio rinkoje pardavinėja apyvartinius taršos leidimus, o gautos pajamos yra nukreipiamos į specialiąją klimato kaitos programą. Pastaraisiais metais, išaugus apyvartinių taršos leidimų kainoms, programoje kaupiasi šimtai milijonų eurų, ir šią programą koordinuojanti Aplinkos ministerija net nebežino, kur tuos pinigus panaudoti. Taigi, įstatyme reikėtų numatyti, kad atsinaujinančių išteklių energijos bendrija turėtų būti remiama iš specialiosios klimato kaitos programos, sudarant palankesnes rėmimo sąlygas.

Taip pat įstatyme būtina įteisinti Valstybės garantiją paskoloms, reikalingoms tokiems projektams įgyvendinti, nes nerealu, kad žmonės ryžtųsi iš komercinių bankų imti paskolas, užstatydami savo butus ar kitą nekilnojamąjį turtą.

Ir, be abejo, būtina sukurti galimybes tokioms bendrijoms gauti visapusišką konsultacinę paramą, padedant joms pasirinkti optimalius sprendimus.