Nė vienas tikslas nebus lengvai pasiekiamas. Noreikos kritikai ir jo gerbėjai turi labai tvirtas nuostatas, kurių greit nepakeis, o Noreikos šalininkai dar mano, kad turi pareigą atitaisyti didelę žalą, padarytą jo atminimui ir geram vardui.
Komisijos darbas bus gerokai sunkesnis negu įsivaizduojama. Suprantu raginimus atsiklausti specialistų, surengti viešas diskusijas, po jų sukurti skaidrias ir nuoseklias taisykles bei normas. Neabejotina, kad protingiau pasikliauti tokios komisijos išvadomis negu gandais, kaimynų pastabomis, akimi permestais interneto straipsniais, kurie dažnai sudaro pagrindą įvairiems vertinimams. Bet būtų klaida laukti stebuklų. Vadinamųjų specialistų ekspertinės žinios dažnai paviršutiniškos, žinovai gali klysti, tarpusavyje nesusitarti, neįveikti savo išankstinių nuostatų, pasiduoti laikinai populiarioms intelektualinėms madoms.
Su kokiomis problemomis jie turės grumtis, paaiškėja pasiteiravus, kaip įvertinti vieną opiausių istorijos momentų – 1941 m. birželio sukilimą prieš sovietus? Beveik visi teoriškai jam pritaria – kilnu sukilti prieš nuožmų pavergėją, kovoti už savo laisvę. Net L. Donskis teigė, kad „sukilimas buvo psichologinė ir politinė lietuvių būtinybė“.
Bet atsiranda paradoksas – sukilimas laikomas pagirtinu, net šventu dalyku, bet beveik visi sukilėlių veiksmai yra daugelio smerkiami. Kaip smerktini veiksmai sukuria gėrybę? Antai, priekaištaujama, kad sukilimas buvo derinamas su nacių Vokietija. Bet sukilti karui neprasidėjus būtų buvusi savižudybė, nes sovietai būtų lengvai sunaikinę menkai ginkluotus sukilėlius. O tikslas buvo iškovoti laisvę, ne tapti dar kita komunistų auka.
Kartais aiškinama, kad birželio įvykiai nuodugniai ištirti. Tuo aš abejoju. Ir A. Bumblauskas neseniai rašė, kad „mes net neturime šitų įvykių normalios kronikos. Dėl įvykių nesutariama, ar jie buvo, ar nebuvo. O ką daryti tada? Kaip čia diskutuoti?“
Klausimų be galo daug. Kiek būta pačių lietuvių suorganizuotų pogromų vokiečiams dar neatvykus? Ar į pogromų sąrašą įtraukiami susišaudymai su komunistų aktyvistais ir komjaunuoliais? Dar svarbiau nustatyti sukilėlių vaidmenį žydų žudynėsė. Kartais kalbama, lyg visi „baltaraiščiai“ buvo žydšaudžiai. Toks teiginys tiek pat klaidingas, kaip tvirtinimas, jog visi žydai buvo komunistai.
Nežinau, kiek yra likę dokumentų, kurie leistų bent apytikriai suskirstyti įvykių dalyvius į tris grupes: sukilėlius, kurie nesutepė savo rankų žydų krauju, sukilėlius, kurie tapo žydšaudžiais, ir žydšaudžius, kurie nedalyvavo sukilime ir tik vėliau užsirišo raištį, kad galėtų plėšti ir žudyti.
Ir kiek tikrųjų sukilėlių dar ėjo atsakingus postus rugpjūčio mėnesį, kai provincijoje prasidėjo masinės žudynės? Sukilimo vertinimas didele dalimi priklauso nuo atsakymų į šiuos ir panašius klausimus, bet jų mes greit nesulauksime.
Jei istorikai daug nežino, tai jie ir daug žino. Jie galėtų autoritatyviai paneigti kai kurias įsisenėjusias „tiesas“, išgalvotus faktus, nepagrįstus apibendrinimus. Tai leistų išvengti kai kurių bergždžių ginčų. Bet ne visi nesutarimai taip lengvai pašalinami.
Norint įvertinti asmenį, nutarti, ar jam pakabinti, ar nukabinti memorialinę lentą, negana nustatyti, kas įvyko, kas ką padarė. Reikia nutarti, kaip tokius veiksmus apibūdinti. Neginčytina, kad Noreika perdavė nacių įsakymą apskrities žydus perkelti į Žagarės getą bei organizavo žydų turto nusavinimo procesą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras priėjo išvadą, kad, nepaisant šių veiksmų, Noreika su nacių režimu nekolaboravo, žydų žudyme nedalyvavo.
Daugelis kitų tyrėjų mano, kad tokie veiksmai padaro Noreiką, pasikliaujant R. Hilbergo kategorijomis, Holokausto vykdytoju, o ne stebėtoju. Esą Holokauste aktyviai dalyvavo ne tik tie, kurie šaudė žydus, įgrūdo juos į dujų kamerą, perdavė ypatingam būriui šaudyti. Gal prieš 25 metus Noreika nebūtų laikomas Holokausto dalyviu, bet dauguma dabarties istorikų įrikiuotų jį į jų gretas.
Klasifikacijos ar apibūdinimo problema kyla kitiems istorijos veikėjams ir įvykiams. JAV prezidentas H. Trumanas priėmė nutarimą sunaikinti du Japonijos miestus atominėmis bombomis. Jis žinojo ar turėjo žinoti, kad nuo šio ginklo žus dešimtys tūkstančių nekaltų civilių gyventojų, bet vis tiek davė įsakymą miestus bombarduoti. Ar Trumanas atsakingas už dešimties tūkstančių civilių gyventojų nužudymą? Ar dėl to jis karo nusikaltėlis?
Surinkus faktus, patikrinus apibūdinimus ir klasifikacijas, lieka dar vienas žingsnis – bendrasis in toto įvertinimas. Trumano gynėjai aiškina, kad nors jis atsakingas už civilių nužudymą, jis nėra karo nusikaltėlis. Nutarimas vartoti atominę bombą yra doroviškai pateisinamas, net pagirtinas, nes sutrumpino karą ir tuo išsaugojo gyvybes milijonui japonų civilių, kurie būtų žuvę per Japonijos invaziją, jau nekalbant apie JAV kareivius. Teigiama, kad nors partizanai įvykdė mirties nuosprendžius nekaltiems žmonėms, kurie be pagrindo buvo kaltinami šnipinėjimu ir kolaboravimu, tokias apgailėtinas/sunkiai pateisinamas/smerktinas klaidas (ar nusikaltimus) atsveria jų pasiaukojanti kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Abi išvados ginčijamos.
Atminties komisijos išvados nesulauks visuotinio, gal net platesnio pritarimo, tad jos turėtų būti atsargiai suredaguotos, labiau siūlytų, ką daryti, o ne įsakinėtų. Manau, kad Vilniuje, gal Kaune ir Klaipėdoje, neturėtų likti jokių paminklų kompartijos palaimintiesiems. Jei P. Cvirkos paminklas būtų pašalintas iš Vilniaus, ar jo gimtasis Klangių kaimas galėtų jį priglausti? Sakyčiau, kad taip, jei to norėtų kaimo gyventojai. Noreikos gimtinėje Šukioniuose prie pagrindinės gatvės stovi jam skirtas paminklinis akmuo. Vietos savivaldybei turėtų būti suteikta teisė priimti sprendimą, ar jį pašalinti, ar jį palikti. Jau ir taip centrinė valdžia per daug diktuoja savivaldybėms, primeta kaimo gyventojams savo įsivaizdavimus ir norus.
Kokie bebūtų komisijos sprendimai dėl Cvirkos ar Noreikos, sukilimo ar partizanų kovų, nemažai žmonių jiems nepritars. Nesame Sovietų sąjunga, negalime jų nutildyti ar reikalauti, kad visi pritartų neklaidingai šį kartą komisijos, o ne kompartijos išreikštai nuomonei. Nors galima nurodinėti, kaip pavadinti miesto gatves, aikštes, mokyklas, vaikų darželius, neleisti viešose vietose statyti paminklų ar pakabinti memorialinių lentelių, neįsivaizduoju, kad būtų galima primesti tas taisykles privatiems namams, pastatams, žmonėms.
Jei Noreikos paminklinis akmuo Šukioniuose stovėtų giminaičio sklype, nematau, kaip būtų galima jį pašalinti. Arba drausti ant privataus namo prikabinti lentą, kurioje parašyta, kad čia gyveno Lietuvos didvyris J. Noreika. Noreikos gerbėjai gali vaikštinėti Vilniaus gatvėmis, ant krūtinės ir nugaros prisegę plakatus, skelbiančius, kad „Noreika yra didvyris“, arba pro atvirą savo buto langą groti panašaus turinio audio įrašą. Žodžio laisvė galioja visiems, taip pat ir Cvirkos apologetams. Žodžio ir įsitikinimų laisvė perdėm svarbi, kad ją būtų galima riboti, net kai ji nedera su istorinės atminties komisijos išvadomis.