Pasak jo, Rusijos atstūmimas nuo Europos yra didelė strateginė klaida, o Europos „silpnybės ir klaidos“ padėjo Rusijai sutvirtinti ryšius su Kinija ir atgaivinti savo įtaką Sirijoje, Libijoje ir Afrikoje. Pasak Macrono, „Europos žemynas niekada nebus stabilus, niekada nebus saugus, jeigu mes nenuraminsime ir neišgryninsime savo santykių su Rusija“. Antra vertus, jis aiškiai nepasakė, ar nori panaikinti Europos Sąjungos sankcijas Rusijai, pridurdamas, kad nenorime užmiršti visų mūsų nesutarimų ir vėl apkabinti vienas kitą.
Macrono pozicija gana dviprasmiška. Reikia susitaikyti su Rusija, reikia sukurti rinką „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“, bet nenurodyta, kaip tai padaryti. Sankcijos, taigi ir Rusijos atstūmimas, buvo klaida, bet jų panaikinimas irgi būtų klaida, jeigu sukurtų įspūdį, kad Europa ir Vakarai silpni. Macronui netrūksta nei vaizduotės, nei ambicijos, bet trūksta ištvermės ir galios savo siūlymams įgyvendinti. Daugelis jo pasiūlymų dėl ES pertvarkymų tokiais ir lieka – pasiūlymais. Bet jis vienintelis Europos vadovas, kuris nuosekliai siekia įveikti ES sustabarėjimą.
Manau, kad Macronas pats nežino, kaip reikėtų elgtis su Maskva, bet įsitikinęs, kad dabartinė padėtis neadekvati ir reikia ją keisti. Prieš kelias savaites jis į Prancūziją pakvietė Rusijos prezidentą Putiną, siekdamas duoti naują postūmį taikos deryboms Ukrainoje. Tartasi dėl padėties Sirijoje bei protestų Rusijoje malšinimo, bet nepasisekė rasti vieningos pozicijos. Vargu, ar nauji pasitarimai būtų vaisingesni. Rusija jaučia, kad ji atlaikė Vakarų sankcijas ir spaudimą, tad neturi priežasties dabar nusileisti, ypač jei Vakarai nenutraukia sankcijų.
Ne tik Macronas galvoja, kad reikia gerinti santykius su Rusija. G-7 susitikime JAV prezidentas Trumpas paragino sugrąžinti Rusiją į G-7. Daugelis vadovų nepritarė pasiūlymui, nors pranešama, kad Japonijos ir Italijos premjerai Trumpui nesipriešino. Net jei Rusijai būtų pasiūlyta sugrįžti, vargu, ar ji tai darytų. G-7 įtaka mažėja, joje Rusija liktų autsaideriu. G-20 jau tapo reikšmingesniu forumu ir Kremlius, kaip ir Kinija, jam skirs pagrindinį dėmesį.
Nežinia, ar Rusija grįš į G-7, bet birželio mėnesį ji sugrįžo į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. 118 parlamentarų balsavo už Rusijos sugrįžimą, 62 priešinosi, 10 susilaikė. Balsavimo teisės iš Rusijos buvo atimtos prieš penkerius metus dėl Krymo aneksijos. Septynių šalių, tarp jų visų trijų Baltijos šalių, atstovai paliko salę, protestuodami prieš nutarimą. Rugsėjo 2–3 d. Baltijos ir Šiaurės šalių parlamentų pirmininkai tarsis, kaip bendrai reaguoti. Kokie bebūtų jų siūlymai, padėtis nepasikeis. Prancūzija ir Vokietija buvo pagrindiniai nutarimo sugrąžinti autoriai, jų žodis svaresnis.
Sankcijos Rusijai nebus greit pašalinamos. Bet Rusijos „draugų“ skaičius didėja, į jų gretas reikia įrikiuoti Bulgariją, Italiją, Vengriją ir Kiprą. Prancūzija dvejoja. Vokietija formaliai nekeičia savo pozicijos, bet kanclerė Merkel, kurios sveikata negaluoja, vis mažiau dalyvauja aktyvioje politikoje. Daugelis šalių dar nėra pasiryžusios gerinti santykius su Rusija – ne tik Baltijos ir Šiaurės šalys, bet Lenkija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė.
JAV liks Rusijos priešų stovykloje. Nors Trumpas atvirai giria Putiną, laiko jį veiksmingu vadovu, Valstybė sekretorius M. Pompeo ir patarėjas nacionalinio saugumo reikalais J. Boltonas yra kraštutiniai vanagai. Tiesa, Pompeo pareiškė, kad JAV administracija dės pastangas, kad Rusija grįžtų į G-7, nes to nori Trumpas. Neaišku, kokios bus tos pastangos, bet spėju, kad jos bus paviršutiniškos.
Mėginimai reikšmingai gerinti santykius sulauktų rimto pasipriešinimo. Per pastaruosius metus JAV viešojoje nuomonėje įsitvirtino stipriai anti-rusiškos nuostatos. Pagrindiniai JAV dienraščiai – New York Times, Washington Post ir Wall Street Journal – nuosekliai piešia vienašališkai neigiamą Rusijos įvaizdį, kuris mažai kuo skiriasi nuo prezidento Reigano „blogio imperijos“ pasakojimo.
Vis dėlto politika Rusijos atžvilgiu keičiasi. Metų pradžioje JAV panaikino sankcijas trims įmonėms, susijusioms su Rusijos oligarchu O. Deripaska, po to, kai Deripaska atsisakė šių įmonių kontrolės. Nepasitvirtino ankstesni nuogąstavimai, kad Rusija mėgins pasiglemžti dar daugiau Ukrainos teritorijos ar net puls Baltijos šalis. Daugelis nepatenkinti Rusijos veiksmais Sirijoje, bet bent Kremlių pakvietė Sirijos valdžia. JAV ir jos sąjungininkai patys pasikvietė. Vakarai toliau reikalaus, kad Rusija įgyvendintų Minsko susitarimus, bet supranta, kad nei Putinas, nei jo pasekėjai neatsisakys Krymo. Kijevas turės susitaikyti su Krymo netektimi, kaip Serbija su Kosovo atplėšimu.
Padėtį labiausiai keičia augantis supratimas, kad Kinija sukelia Vakarams didžiausius iššūkius. Jei 2104 m. dar buvo manoma, kad Kinija taikiai integruosis į tarptautinę bendruomenę ir laikysis įprastų prekybos normų, dabar aišku, kad Pekinas žaidžia pagal skirtingas taisykles, dotuodamas savo bendroves, vogdamas užsienio bendrovių paslaptis bei intelektinę nuosavybę, susijusiąją su krašto gynyba. Ji siekia paversti milžinišką ir strategiškai svarbią Pietų Kinijos jūrą savo ežeru. JAV susirūpinimą rodo Boltono vizitas į Ukrainą, kur jis stengsis įtikinti Kijevą neparduoti Kinijai aviacijos ir kosmoso technologijų bendrovės „Motor Sich“, kas leistų Pekinui gauti svarbių gynybos technologijų. Manau, kad jis paragins Lukašenką nepasiduoti Kinijos vilionėms.
Lietuva neturės reikšmingesnio poveikio, lemiant bendrą Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu. Neturime specialistų, neturime gilesnių įžvalgų, o pastarųjų penkerių metų politika buvo monolitinė be niuansų ir be subtilybių. Politika Baltarusijos atžvilgiu buvo lygiai kategoriška, ryšiai sumažinti iki minimumo. Bet Lietuva turi žinovų, kurie galėtų patarti, kokia turėtų būti Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu, ypač kai nuogąstaujama, jog Putinas galvoja praryti Baltarusiją, sujungdamas abi valstybes. Šis pavojus pervertinamas, bet reikia pagalvoti, kokiais veiksmais būtų galima skatinti A. Lukašenką nepasiduoti Maskvos spaudimui, išsaugoti bent minimalią veikimo laisvę. Boltono vizitas irgi turėjo šį tikslą.