Paulius Gritėnas. Neikit į mokyklą

Mano kartos jaunimas dar prisimena absurdišką, įkyrią klaipėdiečių vaikinų grupės „Šara“ dainelę, raginusią neiti į mokyklą.

Tuo metu (dešimto dešimtmečio viduryje) švietimo sistema atbaidydavo savo sovietinių metodų ir mentaliteto palikimu. Situacija pamažu keitėsi, tačiau prioritetu visų politikų ir visuomenės sutartinai vadinama sritis neišsikapsto iš stagnacijos, atsilikimo ir neįvykstančių reformų liūno.

Kiekviena nauja rugsėjo 1-oji turi savyje ne tik nerimastingą pirmokų žengimą į naują aplinką ir naujus socialinius išbandymus brendimo kelyje, ne tik būsimųjų abiturientų viltį, kad pagaliau pavyks išsikrapštyti iš mokyklos suolo ir patirti miglotai suvokiamus suaugusiojo gyvenimo džiaugsmus.

Kiekviena nauja rugsėjo 1-oji yra ir laikas, kai galima padūsauti ir padejuoti dėl sudėtingos švietimo situacijos. Pasinaudosiu šia proga, nes nuoširdžiai manau, kad jei ne dejuoti, tai bent jau nerimauti turime rimtą pagrindą.

Kalbėdamas radijo eteryje su žurnalistu Valentinu Mite užsiminiau, kad švietimui gresia nunykimas. Valentinas kilstelėjo antakį ir atsargiai perklausė, ar švietimas išties gali nunykti. Pabandysiu apginti savo mintį ir pagrįsti perspėjimą.

Švietimui, kaip valstybės garantuojamai paslaugai, nunykti negresia. Bet švietimo kokybė ir požiūris į jį rimtai grasina, kad pati švietimo, žinių kaupimo ir išsilavinusio žmogaus idėja vystysis pati sau, nekurdama didesnės vertės valstybei, visuomenei.

Situacija Lietuvos švietime galima apžvelgti trimis lygiais – instituciniu, visuomeniniu ir asmeniniu.
Pradėkime nuo lengviausiai kritikuojamo ir akivaizdžių problemų turinčio institucinio lygmens.

Viena didžiausių bėdų švietimo sistemoje buvo ir lieka priklausomybė nuo naujai išrinktų politinių jėgų užmojų. Vis naujas partijas į valdžią atvedanti rinkimų švytuoklė atneša ir naują problemų ar reikalingų reformų supratimą. Lietuvos politikoje švietimas visada yra prioritetas, bet niekada neturi strateginės veikimo krypties.

Mokyklų skaičius nebeatliepia demografinės padėties, o mokymo kokybė didžiuosiuose miestuose ir provincijoje ženkliai skiriasi. Šios Vyriausybės darbo laikas pažymėtas ginčų dėl etatinio mokytojų apmokėjimo, kuris, panašu, gali būti perduotas ir kitai valdžiai. Ir nenoriu pasakyti, kad čia ypatinga šių valdančiųjų kaltė.

Švietimo sistemoje visada daugybė interesų ir daugybė nuomonių, kuriuose įklimpsta net ir su geriausiais norais atėję ministrai ar ministrės. Bandymai išsisukti be skausmingų priemonių ir griežtų reformų, bandymai tik perstumdyti kelias figūras, nepakeičiant viso žaidimo, tiesiog neturi prasmės.

Tai, kad institucinės reformos slenka itin sunkiai ir sulaukia didžiulio pasipriešinimo rodo ir aukštųjų mokyklų jungimo planas. Kokybinį pokytį turėjęs suteikti sprendimas kol kas, panašu, tėra turto perskirstymas ir naujų etatų išsidalijimas, leidęs iš principo išlikti tai pačiai sistemai.

Universiteto vardu vis dar puikuojasi ne viena tokio lygio nesiekianti mokslo įstaiga. Dažnesnė praktika, kad ne studentai varžosi dėl vietų universitetuose, o universitetai bando pritraukti studentus, norėdami išsaugoti atskiras nepatrauklias ir, tiesą sakant, nežinia kam reikalingas studijų programas.

Studijų kokybė, studentų kiekis ir jiems keliami reikalavimai lemia, kad aukštojo mokslo diplomą gauna ir beraščiai ar tekstų kompiliuotojai. Akademiniais rašto darbais pusiau viešai prekiaujama. Prekiaujama arba tiesiog dykai dalinami ir tie patys diplomai.

Visuomeniniu požiūriu galioja ta pati dviprasmybė. Viena vertus, mokykla yra traktuojama kaip viena svarbiausių įstaigų, tačiau joje dirbantys asmenys to instituto prestižo neturi. Kalbos apie mokytojo prestižo grąžinimą apsiribojo atlyginimo skaičiavimu.

Tiesa, tokios pavienės iniciatyvos kaip „Renkuosi mokyti“ pritraukia jaunus žmones ir įveda juos į švietimo sistemą. Bet jų gretas sudaro asmeniškai motyvuoti ir idealistiški žmonės, kurie patys nori kurti prestižinės profesijos įvaizdį. Juos atveda ne sėkmės istorijos, o noras išbandyti save pedagoginėje veikloje.

Mokytojas kaip sėkminga ar perspektyvi profesija vis dar nėra įsitvirtinęs visuomenės sąmonėje. Žymiai labiau paplitęs besiaukojančio ir darbo krūvio neatitinkantį atlygį gaunančio žmogaus įvaizdis, kuris, pripažinkime, yra netoli tikrovės.

Tokiam darbui pasiryžta tik šiuolaikiniai šventieji.
Universitetų vaidmuo visuomenėje yra dar prastesnėje situacijoje. Jei mokyklos lygiu į viršų timpteli atskiros iniciatyvos ir pasiaukojantys pavyzdžiai, tai akademiniame lygmenyje sunku nebūti pesimistu.

Jau minėtas studentų antplūdis, darbo krūvis ir universitetų biurokratizacija beveik išnaikino tokį reiškinį kaip akademinė bendruomenė. Bendruomeniškumo, viešų diskusijų, dėstytojų ir studentų disputų, politinių ar pilietinių pareiškimų reta. Atskiri tradiciją ir prestižą saugantys universitetai, jų fakultetai geba suburti bendruomenes, tačiau dauguma tėra tik planinio mokymo ir diplomų išdavimo konvejeriai.

Universitetas viešojoje erdvėje apskritai tapęs darbo rinkos aprūpinimo įrankiu. Skaičiuojami priimamu ir išleidžiamų studentų kiekiai. Kiek populiarių specialybių meistrų paruošta ir išleista į pasaulį, o kur trūksta šimto informatikų ar tuzino vadybininkų. Visuomenės akyse universitetas tapo pusiaukele į darbo rinką ir tam tikru kriterijumi, kokios vėlesnės sėkmės gali joje tikėtis uždarbio ar prestižo pavidalu.

Humanistinė, šviečiamoji ir tikrosios visuomenės nuomonės lyderystės misija universitetuose pamiršta.

O tuo metu žiniasklaida dažniau viešiems komentarams renkasi ne akademinės bendruomenės žmones, o tuos, kurie jiems atrodo matomesni, aktyvesni, lengviau besišvaistantys prieštaringais teiginiais ir greičiau reaguojantys. Taip akademinės bendruomenė ir jos lyderiai dar labiau uždaromi savo pačių burbule.

Galiausiai, asmeninis lygmuo. Čia švaistytis kritiškais apibendrinimais lengviausia, bet pagrįsti juos sunkiausia. Visgi, per pastaruosius tris dešimtmečius galima pastebėti tam tikras tendencijas, kurios prisideda prie nerimastingos nuotaikos.

Mokykla, o tiksliau, mokymo programos, vis dar neprisiveja, o kai kuriais klausimais ir žiauriai atsilieka nuo vaikų ir jaunimo gyvenimo tikrovės. Lytinis švietimas, psichologinių problemų profilaktika, medijų raštingumas, socialinių tinklų ir asmens duomenų, privatumo saugojimo klausimai, alkoholio ir narkotikų vartojimo pavojai – visos šios temos nesulaukia tinkamo dėmesio.

Technologine prasme mokyklos nėra pakankamai apsirūpinusios, kad galėtų išmokyti tų dalykų, kurių gali prireikti vis labiau technologizuojamoje darbo rinkoje. Humanitarine prasme mokytojai neturi pakankamai laiko, pasirengimo ir yra varžomi programų bei būsimų egzaminų gairių.

Taip minties istorija tampa tik probrėkšmiais paskaitomais ir paviršiuje neįdomiais klasikiniais tekstais.

Švietimo turinio nepakeisianti mokykla sunaikins ir pačią švietimo prasmę. Kam jaunam žmogui mokytis to, kas yra atgyvena arba kam jam didieji klasikos kūriniai, filosofija ir logika, jei egzamino metu iš jo reikalaus parašyti banalų rašinį apie saulę ir pasaulį.

Neperformuotas ir neatnaujintas švietimo turinys, mokymo principai, mokytojų darbo metodai veda prie švietimo nureikšminimo visuomenėje. Stojimas į universitetą ir studijos nebėra įvykis. Tikroji sėkmė daugelio akyse ateina, kai jau atsėdi tame prakeiktame suole, pasiimi diplomą ir gali kilti karjeros laiptais.

Mes prarandame švietimo prasmę ir bijome tai sau pripažinti. Išsilavinimas savaime nebereiškia sėkmės. Tai tik priedas, kurį gali nusičiupti pakeliui į darbo rinką.

Jei nepakeisime požiūrio, turėsime vis sunkiau socialinius klausimus sprendžiančią visuomenę, kuri vis lengviau pasiduoda manipuliacijoms istoriniais, ekonominiais ar politiniais klausimais.

Turėsime vis daugiau nelaimingų žmonių, kurie tiesiog sustingsta susidūrę su moraliniais, filosofiniais klausimais. Ugdysime dešimtis informatikų, tačiau jiems tuojau pat reikės dešimties psichologų.

Turime keisti požiūrį į švietimą tiek asmeniniame, tiek bendruomeniniame, tiek instituciniame lygmenyje. Kitaip sveikas protas išties diktuos – velniop tokią mokyklą.