Kritikuojantys SGD laivo „Independence“ įsigijimo sąlygas ilgą laiką buvo sulyginami kone su tautos priešais. Mano nuomone, demokratinėje valstybėje kritikuoti šį per brangų ir neekonomišką projektą ne tik reikia, bet ir būtina, pirmiausia tam, kad iš klaidų pasimokytume ir ateityje galėtume panašių klaidų nekartoti. Be abejo, grįžti atgal ir aiškintis, ieškoti kaltų, kurie „palaidojo“ teisėtą ir žymiai ekonomiškesnį dar G. Kirkilo Vyriausybės puoselėtą suskystintų dujų terminalo projektą, kuris būtų užtikrinęs alternatyvų dujų įsigijimą ir nepriklausomybę nuo Rusijos tiekiamų dujų žymiai anksčiau, manau, beprasmiška, nes dairymasis atgal nieko nesukuria, o tik skatina nesantaiką ir vaidus. Esu už žvelgimą į ateitį, kūrybą, nors prisipažįstu, kad skeptiškai ir šiandien vertinu terminalo laivo „Indedepence“ įsigijimo sąlygas, pagal kurias jo išlaikymo našta gula ant dujų vartotojų, pirmiausia ūkinių subjektų, tokių kaip Lietuvos elektrinės kombinuoto ciklo bloko, šilumos tinklų įmonių, „Achemos“ ir kitų, pečių. Be abejo, sunkiausia finansinė našta tenka „Achemai“, kuri dujų naudoja daugiausiai.
Pabrėžtina, kad ne tik SGD terminalo išlaikymo našta, bet ir šio projekto verslo rizika yra perkeliama vartotojams. Būtent vartotojai privalėjo 25 proc. dujų pirkti iš SGD terminalo, t. y. vartotojai mokėjo dar ir už tai, kad terminalas veiktų. Taigi, valstybinis verslas, turėdamas tokį garantuotą finansavimo šaltinį, nėra suinteresuotas ieškoti kitų galimų finansavimo šaltinių, pritraukiant ir privačius investuotojus.
Skaičiai, kiek iš viso kainuos „Independence“ projektas, turėtų varyti į neviltį ne tik dujų vartotojus, bet ir mus visus. Dėl mažėjančio dujų vartojimo šalyje ir nuostolingos norvegiškų dujų prekybos pagal vis dar galiojančią sutartį SGD terminalo mokestis dujų vartotojams kasmet didėja. Štai, 2015 m. buvo surinkta 70 mln. eurų, o šiemet planuojama surinkti net 93,7 mln. eurų šio mokesčio. Apytiksliais paskaičiavimais, manome, per 29 metus SGD terminalas dujų vartotojams kainuos beveik 1 mlrd. eurų.
Šio terminalo laivo „Independence“ įsigijimo neekonomiškumą atspindi ir šie skaičiai: tiek Lietuvos ir užsienio energetikos ekspertų nuomone, panašaus dydžio naujas SGD laivas-saugykla rinkoje kainuoja apie 200 mln. eurų. Tuo tarpu Lietuva, norėdama nusipirkti šį laivą po to, kai ši nuomos sutartis pasibaigs 2024 m., turės sumokėti norvegų bendrovei dar apie 160 mln. Eur., nors už laivo nuomą jau bus sumokėjusi, mūsų paskaičiavimais, arti pusės milijardo eurų. Ar tai ne „Monkės biznis“?
Nereikėtų pamiršti ir to, kad Lietuvos valstybės energetinė strategija pirmiausiai nukreipta į atsinaujinančios energijos išteklius, todėl dujų suvartojimas metai iš metų mažėja ir, galimai, ateis ta diena, kai mums dujos bus nereikalingos. Tokiu atveju, teks šį „Independence“ monstrą užkonservuoti.
Šio projekto neigiamos ekonominės pasekmės akivaizdžios. Nukenčiame mes visi, nes paminėtas pinigines lėšas, kurias, mano nuomone, beprasmiškai išleidžiame neekonomiško laivo terminalo nuomai, galėjome skirti gerovės valstybės (apie kurią kalba esantys valdžioje), kūrimui. Tuo tarpu laivo „Independence“ išlaikymas, gulantis pirmiausia ant ūkio subjektų, vartojančių dujas, pečių, yra sunkus, o „Achemai“ tai kone nepakeliamas. L. Lubienės žodžiais: „bendrovė sunkiai ištvers iki 2024 m., kuomet baigsis terminalo laivo „Independence“ nuomos sutartis. 2024 metais, jeigu yra kažkokia mintis, kad akcinės bendrovės, paremtos nacionalinio kapitalo pagrindu, nebebūtų Lietuvos žemelėj, Jonavos rajone, tai tikrai taip atsitiks. Mes neišgyvensime iki 2024 metų, mes šiandien vos alsuojame. Kada premjeras apsilankė akcinėje bendrovėje (...), aš iš karto premjerą įspėjau, kad mes nė kiek neblefuojame, kad iš tikro situacija yra gana sudėtinga, grėsminga ir audringa, kad įvyks socialinis sprogimas.“
Jos teigimu, bendrovė už SGD terminalo išlaikymą per metus sumoka apie 20 mln. eurų, o per 10 metų iš viso sumokės 239 mln. eurų.
Energetikos eksperto Martyno Nagevičiaus nuomone, L. Lubienės išsakytuose žodžiuose logikos yra. Anot jo, kol dujų rinkos kainos yra žemos, bet kokie lokalūs nacionaliniai mokesčiai, infrastruktūros kaštų priedai, kurių nepatiria „Achemos“ konkurentai kitose valstybėse, labai ženkliai pablogina įmonės konkurencinę situaciją.
Vienas žymus politikas, ekonomistas privačiame pokalbyje 2009 metų išvakarėse man pareiškus, kad, prasidėjus krizei, yra pražūtinga didinti mokesčius, o ypač metų pabaigoje, nes verslo įmonės neturės laiko tam pasiruošti ir nemaža dalis, ypač smulkių, bankrutuos, todėl jų savininkai ir jose dirbantieji papildys valstybės pašalpų prašytojų eiles, atsakė: „verslas iškentės, o jeigu ir bankrutuos – nematau problemos“. Labai gaila, kad toks požiūris dar ir šiandien bujoja nemažoje dalyje politikų galvų. Štai ir paminėtu atveju, neabejoju, kad Vyriausybė supranta, jog „Achemai“, padengiančiai didelę dalį terminalo laivo „Independence“ išlaikymo kaštų, t. y. kasmet tam tikslui sumokant per 20 milijonų eurų, tokia finansinė našta sunkiai pakeliama ir neatmestina, jog ji „neištemps“ iki laivo nuomos pabaigos ir, galimai, bankrutuos. „Achemos“ bankrotas neabejotinai sukeltų sunkias socialines pasekmes, ypač Jonavai. Tūkstančiai jos gyventojų liktų be pajamų šaltinio, nukentėtų ir šalies biudžetas.
Todėl raginu Vyriausybę, nors ji ir nėra atsakinga už buvusių vyriausybių sudarytą neekonomišką sandorį išsinuomojant terminalo laivą „Independence“, spręsti šią problemą pasitelkus šios srities specialistus, ieškoti būdų, kaip „įdarbinti“ šį terminalo laivą, siekiant bent jau jo išlaikymo kaštų atsipirkimo, o ne laukti – bankrutuos ar nebankrutuos „Achema“ ar kitos vartojančios dujas verslo įmonės.