Iš dalies galima pritarti prezidentui – nereikėtų atsisakyti svarbaus tikslo vien rinkėjams įtikti. Tačiau prezidentas klysta, pritardamas planams didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. BVP. Neabejotina, kad krašto gynyba yra prioritetas.
Jei Lietuva negalėtų apsiginti, ji negalėtų įgyvendinti ir kitų tikslų, pvz., paties prezidento penktadienį išsakytais žodžiais, „sukurti savo žmonėms orų, gražų vakarietišką gyvenimą.” Bet siekiant sukurti tokį gyvenimą, ar galime tiek lėšų skirti gynybai?
Nereikėtų savęs apgaudinėti, kalbama apie dideles pinigų sumas. 2013 m. krašto apsaugai buvo išleista itin maža suma - 263 mln. eurų. 2019 m. KAM patvirtinti asignavimai sudarė 948 mln. euro. Mano apskaičiavimais, jei Lietuvos ūkis kasmet augtų 2,5 proc., tai 2030 m. Lietuvos BVP būtų apie 60,5 mil. eurų. Jei gynybai būtų skiriama 2,5 proc., išlaidos siektų 1,51 mil. eurų.
Jei tik 2,0 proc. BVP, išlaidos būtų gerokai mažesnės – 1,21 mln. eurų, taigi 300 mln. eurų mažiau. Tai ne mažmožis. Su tokia pinigų suma galima reikšmingai prisidėti prie gero ir oraus gyvenimo kūrimo.
Pernai prezidentė D. Grybauskaitė pasakė, kad „tos partijos, kurios mėgina supriešinti gynybą su socialinių reikmių poreikiais, elgiasi negražiai ir neatsakingai.“
Gal nereikia jų supriešinti, bet neatsakinga tvirtinti, kad tarp jų nėra konflikto.
Jei 30 skiriama gynybai, tai socialinėms reikmėms lieka tik 70, taigi gerokai mažiau.
Šiuo atžvilgiu „supriešinimas" akivaizdus, ir neatsakinga kalbėti ir elgtis lyg jis neegzistuotų.
Jei pinigai, kurie yra skiriami gynybai, kokiu nors stebuklingu būdu sugrįžtų į biudžetą niekuo nesumažėję, galėtume gynybai skirti tiek, kiek pageidaujame.
Lietuvos politikų požiūris į gynybos išlaidas buvo nenuoseklus ir negarbingas. Nors Lietuva yra pafrontės valstybė, dešimtmečio pradžioje ji gynybai skyrė gėdingai mažą sumą, mažiau negu vien procentą. Atseit, mes suteikėme kitoms šalims garbę Lietuvą apginti.
Švytuoklė pasuko į kitą pusę. Jei praeityje buvo aklai priešinamasi gynybos išlaidoms, tai dabar panašiai aklai skubinama jas didinti. Bandos mentalitetas tebeviešpatauja, kaip ir įsitikinimas, jog praeities klaidas galima atsipirkti itin demonstratyviai įrodinėjant, kad būsime tarp gynybos išlaidų lyderių.
Gynyba yra svarbi, bet yra kitų nemažesnių problemų. Apklausos rodo, kad Lietuvos žmonėms nacionalinis saugumas nėra didžiausias iššūkis. Jų nuomone, senstanti visuomenė, socialinė atskirtis, emigracija sudaro pagrindinius pavojus, o ne priešo invazija.
Jei 2014 m., gal net 2016 m. nemažai nuogąstavo, kad Rusija puls Lietuvą ir Baltijas šalis, tai praėjus penkeriems metams po Krymo aneksijos, padėtis pakitusi. NATO šalys smarkiai padidino gynybos išlaidas, pritarė žingsniams užtikrinti, kad santarvė galėtų veiksmingiau reaguoti į puolimą, pati Lietuva ėmėsi naudingų ir veiksmingų priemonių.
Vis mažiau žmonių mano, kad Rusija tiesiog puls Lietuvą, vis daugiau, kad ji mėgins destabilizuoti padėtį kibernetiniais išpuoliais, dezinformacija, kitomis hibridinio karo priemonėmis.
Jei Rusijos naikintuvai, šarvuočiai, ir kita moderniausia karinė technika nebesukelia Lietuvai didžiausią pavojų, Lietuva turėtų atitinkamai pergalvoti gynybos strategiją, ir labiau finansuoti ne Krašto apsaugos ministeriją (KAM) ir tradicinę kariuomenę, bet kitas žinybas, institucijas ir specialistus, kurie labiau geba priešintis dabartinėms grėsmėms.
Nereikia fetišuoti kurio nors konkretaus gynybai skirtą BVP procento. Jau 2016 m. žinomas Rusijos specialistas Mark Galeotti savo knygoje Hybrid War or Gibridnaya Voina? rašė, kad gynybos išlaidų didinimas ne visada yra tinkamiausias atsakas. Šaliai gali labiau reikėtų kriminalistų, kurie galėtų susekti pinigų plovimą, žiniasklaidos analitikų ar kalbų mokytojų negu šaulių ar tankistų.
Jis taip pat minėjo, kad pinigai leidžiami kibernetiniam saugumui turėtų būti laikomi gynybos išlaida, net jei jie neskiriami iš KAM biudžeto.
Galeotti teigia, kad kova su socialine atskirtimi irgi galima laikyti gynybos priemone ir išlaida. Rusija lengvai okupavo Krymą, nes jos gyventojai jautėsi Ukrainos valdžios apleisti.
Tarkime, kad neklysta vadinamieji specialistai, kurie aiškina, kad vietos lenkai neatsparūs Rusijos propagandai ir gali tapti penktąja kolona. Nežinau, kaip geriausiai kovoti su šiuo pavoju, jeigu jis būtų realus, bet esu tikras, kad kelių Vilkais pavadintų šarvuočių “Boxer” dislokavimas Šalčininkuose nebūtų tinkamiausias sprendimas.
Lietuva turėtų pergalvoti savo gynybos politiką, užtikrinti, kad ji labiausiai tinka apsaugoti šalį nuo realių, o ne tik menamų grėsmių. Jei invazijos pavojus mažėja, mažiau lėšų reikėtų skirti ginkluotės įgijimui, daugiau vadinamųjų hibridinių grėsmių neutralizavimui. Bėda tai, kad itin sunku nustatyti, kokios būtų veiksmingiausios priemonės.
Ar reikėtų priešintis Rusijos propagandai savo kontrpropaganda, ar būtų naudingiau mokyklose įvesti programas, kurios mokytų, kaip atpažinti propagandą ir netikras naujienas.
Skeptiškai vertinu abu variantus.
Kontrpropaganda paprastai yra nemažiau primityvi negu jos taikinys ir lygiai neveiksminga. Niekuo lengviau nurodyti, kas yra propaganda.
Konservatorių išleistame leidinėlyje Kaip atpažinti propagandą? Propaganda laikoma tai, kad švęsdama pergalę prieš fašistus, Rusija nutyli, jog ši pergalė pradėjo naują Rytų ir Vidurio Europos šalių okupaciją.
Bet ar mes kaltiname JAV propaganda, jei švenčiant pergalę antrajame pasauliniame kare neminima, kad per bombardavimą žuvo daugiau negu milijonas vokiečių ir japonų civilių gyventojų, kad du kartus buvo vartojamas atominis ginklas?
Lengviau pirkti vis daugiau “Boxer” ir kitokios karinės technikos negu kvaršinti galvą, siekiant nustatyti, kokie yra rimčiausi pavojai Lietuvai, kokios tinkamiausios kontrpriemones, ar reiktų jas finansuoti iš gynybos biudžeto, kiek apskritai skirti lėšų gynybai ir tt.
Negalvojant pritarti numatyto dydžio išlaidoms yra neatsakinga. Lietuvos žmonės turi teisę tikėtis daugiau.