Neįvardintas žmogus, kuris gali reprezentuoti kiekvieną iš mūsų, užduoda Jėzui klausimą: „Kas bus išganytas?“ Po šiuo klausimu slypi pamatinis žmogaus troškimas – „būti su Dievu“. Taigi anksčiau ar vėliau kiekvienas susiduria su šiuo klausimu.
Verta atkreipti dėmesį, kad klausimas užduodamas Jėzui keliaujant į Jeruzalę, kur bus atbaigtas išganymo darbas nusidėjėliams: tiek žydams, tiek ir pagonims. Galutinis atsakymas duodamas Velykų slėpinyje: „Dievas panorėjo Kristuje apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 19–20).
Vilties dėka žinome, jog Viešpats nori savo gailestingumu galutinai išgydyti sužeistas ir nužemintas širdis, visa tai, ką žmogus savo bedievyste sugadino, – ir kad taip jis atkuria naują pasaulį ir naują žmoniją, galutinai sutaikindamas juos savo meile.
Viešpats Jėzus yra vartai, pro kuriuos patenkama į Dievo Karalystę. Ir šie vartai dabar jau visada atviri. Jėzaus Kristaus dėka mes pažinome Dievo meilę, taip sakant, prisiartinome prie dieviškos Karalystės tikrovės. Išganymas yra Dievo dovana, kurią jis dovanoja visiems žmonėms (1 Tim 2, 4). Bandyti patiems, savo jėgomis, įeiti į Dievo Karalystę – neįmanoma.
Tik išmokę į viską žvelgti Šventosios Dvasios šviesoje, pažinsime, kad viskas yra malonė. Viskas yra dovana. Gerai įsimąsčius pasirodo, kad – istorijoje, taip pat mūsų gyvenime – veikiame ne tiek mes, bet visų pirma Dievas: „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).
Dievas yra absoliučiai svarbiausias veikėjas, kuriantis viską kaip malonės dovaną, audžiantis savo išganymo planą ir įgyvendinantis jį dėl mūsų per savo Sūnų Jėzų. Iš mūsų kantriai viliamasi, kad mes visa tai pripažintume, su dėkingumu priimtume ir tai laikytume gyriaus ir didžiulio džiaugsmo pagrindu.