Teisingiau ją reikėtų vadinti Vireusibe, o ją protokoliniu nutarimu(!!!) patvirtinusį Seimą nuo šiol jau legitimu vadinti Šimo baru. Tiksliau – alubario „Šimo baras“ Vilniaus Pašilaičiuose atitikmeniu. Klonu.
Ir, tiesą pasakius, Šimo baro lankytojai apie valstybę ir jos reikalus supranta gal net labiau nei Šimo baro 2.0 lankytojai. Ir pagarbos jai turi – daugiau. Ne tik jai, bet ir jos piliečiams. Rinkėjams.
Jei ir buvo galima tikėtis kokios nors intrigos iš šiandienos Seimo posėdžio, tai nebent tos, kiek tvirta naujoji 2K - Karbauskio ir Kirkilo – koalicinė dauguma. Visa kita – purslai vandens paviršiuje, oro virpinimas.
75 – už, 27 – prieš ir 9 – susilaikę parodė, kas Lietuvoje laimėjo „visus trejus rinkimus“. Win win! Nugalėtojai neteisiami.
Geriau apžvelkime, ne ką, bet – kaip šiandien Šimo bare, pavadinimu Seimas, tvirtino išrinktieji Lietuvos respublikos parlamentarai.
Stebėjau inovacijos ir ūkio ministro Virginijaus Sinkevičiaus benefisą Seime dėl Europos Komisijos komisaro kėdės. Liūdesys. Tiek klausimai, tiek atsakymai. Tarsi ne kandidatą į EK komisarus, o pretendentą į Blinstrubiškio nuovados vyresniojo inspektoriaus pareigas Seimo nariai egzaminuotų.
O ir pats pretendentas, jausdamasis tvirtas su daugiau nei dvidešimties tūkstančių eurų mėnesinės algos perspektyva, iš klusnaus „valstiečių“ politikos berniuko šiandien Seimo posėdyje virto uoliu LGBT teisių ir kanapių legalizavimo gynėju, ir vardindamas pavardes, kam dėkoja už jo kandidatūros iškėlimą, „pamiršo“ padėkoti tam, kurio dėka ir dedasi lagaminus į Briuselį – Ramūnui Karbauskiui.
Dienos atradimas – „valstietis“ Seimo narys Audrys Šimas, savo itin retų pasisakymų Seime metu skėlęs išminties, nuo kurios net ausys kaito žiūrint tiesioginę Seimo posėdžio transliaciją jutūbėje.
Tai, kad parlamentaras per trejus metus taip ir neperprato, kaip veikia Seimo salės mikrofonas – galima atleisti.
Bet kai jis, užduodamas klausimą naujajai vidaus reikalų ministrei Ritai Tamašunienei, ima sapalioti apie „moteriškus pečius užgulančią vyrų tramdymo naštą“, ir čia pat, neatsitraukdamas nuo kasos, ne tik „įsteigia“ Priešgaisrinę ministeriją, bet ir pareikalauja Tamašunienės „atskleisti, ką ji numačiusi skirti jos vadovu“ – darosi nejauku. Nejauku, nes atgirsti atgal to – jau neišeina.
Tik priminsiu, kad jie Lietuvai vadovauja, jeigu ką. Tai, mieli parlamentarai, jei jau negerbiate tų 1 272 734, balsavusiųjų 2016-ųjų Seimo rinkimuose, gerbkite bent patys save.
Aš galiu nematyti, kai Seimo posėdžio metu salėje sėdintis konservatorius Andrius Navickas, iš pradžių pasnūduriavęs, griebiasi šratinuku rakinėtis dantis.
Galiu negirdėti liberalo profesoriaus (!) Kęstučio Glavecko „aksfaltuotų ir neaksfaltuotų žvyrkelių“.
Bet negaliu nematyti, kai Seime svarstant, Karlai, Vyriausybės įgaliojimus, salės flangas, kuriame sėdi konservatorių frakcija, boluoja tuščiomis kėdėmis.
Moteriškai galiu suprasti, kodėl salėje nebuvo ką tik pasigimdžiusios Radvilės Morkūnaitės – Mikulėnienės ar sergančią mamą slaugančios Ingridos Šimonytės.
Bet kur buvo tasai, kuris turėjo Seimo salėje plėšytis marškinius ant krūtinės, fechtuoti opozicine špaga politinės Seimo smuklės plebėjus, įrodinėdamas, kad atnaujintoji Vyriausybė nėra nei nauja, nei profesionalų, nei apskritai – teisėta?
Įrodinėti ne tiek sau, kiek tiems, kurie stovi už jo ir su juo. Tiems, kurie balsavo už jį ir jo komandą. Tiems, kurie juo tiki ir pasitiki. Ir kuriems - ne tas pats.
Didžiausios valdančiosios opozicinės frakcijos lyderis tuo metu atostogavo užsienyje. Su šeima. Nes, kaip kažkas šiandien Seime išsireiškė, „kas čia galėjo pagalvoti, kad rugpjūtyje posėdžiausi“?
Tai įsiteisinkite atostogas, po velnių!
Arba pasikeiskite Seimo Statutą, pagal kurį Seimo posėdžiai parlamentarams lankyti yra privaloma.
Taip, šeima yra svarbu. Svarbiausia. Ir jei vietoj politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje ar Žemkalnių šeimos palaikų perlaidojimo ceremonijos Gabrielius Landsbergis pasirenka švogerio vestuves pajūryje – gal ir nėra blogai.
Tačiau ar tie daugiau nei 14 tūkstančių TS- LKD partijos narių – nėra partijos pirmininko šeima? Ar Lietuva su savo mažėjančiais milijonais piliečių – ne politiko šeima plačiąja prasme?
Kodėl atimti iš jų viltį ir norą matyti Jus, Gabrieliau Landsbergi, Lietuvos politikos Tėvu – tokiu, koks Vinstonas Čerčilis buvo Didžiosios Britanijos, o Tomas Džefersonas – Jungtinių Amerikos valstijų piliečiams?
Sakoma, muša, nes myli. Baru Jus, nes tikiu Jumis – labiau nei tais likusiais 140-imt Seimo Šimo baro smuklėje. Bet jei po šio komentaro užbaninsite mane feisbuke – suprasiu.