Per rinkimų kampaniją Nausėda pabrėžė, kad skirs pirmenybę gerovės kūrimui ir kovai su socialine atskirtimi. Šiuos teiginius vertinau skeptiškai.
Nausėda ilgus metus kritikuodavo planus įvesti progresinius mokesčius, be kurių sunku didinti įplaukas į biudžetą, tad turėti lėšų įvairioms kovos su nelygybe priemonėmis. Be to, mokesčiai, pensijos, atlyginimo dydžiai – tai klausimai, kurie labiausiai jaudina eilinius rinkėjus. Sprendimai, kurie patenkina vienus, neigiamai paveikia kitus, kurie jaučiasi nuskriausti ir ilgai prisimena savo nuoskaudas.
Tad prezidentai stengdavosi kuo mažiau veltis į eilinio piliečio kišenę veikiančius sprendimus. Grybauskaitė paprastai nebendraudavo su Seimu ir Vyriausybe, rengiant įstatymus, sąmoningai likdavo ūkio ir socialinės politikos paribyje, kad nenukentėtų jos reitingai.
Akivaizdu, jog prezidentas ketina aktyviai dalyvauti, formuojant vidaus politiką. Siekiant reikšmingesnio postūmio socialinės politikos srityje, reikia tobulinti mokesčių sistemą.
Pasak Nausėdos, užuot vien didinus dabartinius progresinių mokesčių tarifus ar įvedus naujus, svarbu mažinti pajamų ribą, nuo kurios būtų taikomas aukštesnis tarifas, kad būtu surinkta daugiau pinigų. Be to, progresiniai mokesčiai turėtų būti taikomi visoms, ne tik su darbo santykiais susijusioms pajamoms.
Pastarasis siūlymas yra gana radikalus. Daugelyje Vakarų šalių, pvz., JAV, ilgalaikiai dividendai ir kapitalo prieaugis apmokestinami mažesniu tarifu.
Nežinia, ar Seimas pritars prezidento siūlymams, bet bent jis žino, ko prezidentas pageidauja ir kokie įstatymai gali sulaukti jo veto.
Pirmasis iššūkis naujam prezidentui yra Vyriausybės patvirtinimas. Susidaro įspūdis, kad prezidentai tiesiog jaučia pareigą atmesti vieną ar du kandidatus, kad parodytų premjerui, kad jis turės skaitytis su jų norais. Nausėda gana nedviprasmiškai vertino penkių ministrų darbą, tad buvo tikimasi sunkių ir sudėtingų derybų su valdančiąja koalicija, kuri tarpusavyje buvo pasiskirsčiusi ministrų portfelius.
Nuogąstavimai nepasiteisino, greitai buvo pasiektas kompromisas. Nausėda aiškino, kad derindamas Vyriausybės sudėtį jis siekė užtikrinti darbų tęstinumą ir išvengti chaoso bei valdančiosios koalicijos žlugimo. Tad kai kuriais atvejais nusileido.
„Valstiečių“ lyderis R. Karbauskis entuziastingai vertino bendravimą. Prezidentas esą „tikrai girdi, diskutuoja… o tokio dialogo, koks yra dabar tarp Seimo, Prezidentūros, prezidento ir Vyriausybės, nebuvo tuos du su puse metų“.
Radikaliai skiriasi jos ir Nausėdos požiūriai į savo komandą. Nausėda neseniai pareiškė, kad jo komanda „yra stipriausia per visų prezidentų prezidentavimo laikotarpį“.
Nuoširdžiai abejoju, ar prezidentas nuosekliai stengėsi įvertinti komandos narių kompetenciją ir pasiekimus, ir priėjo išvadą, kad dabartinė komanda stipriausia, juolab, kad ji iki šiol nieko nepadarė. Antra vertus, kontrastas su Grybauskaitė akivaizdus. Per pirmąją rinkimų kampaniją Grybauskaitė nuvertino patarėjo ir komandos svarbą. Atseit, komanda tik turi pristatyti medžiagą, o ji pati darys sprendimus.
Kai kurie specialistai nepriėmė prezidentės kvietimo tapti patarėjais ir komandos nariais. Ko gero, juos atbaidė Grybauskaitės pastabos, kuriomis jie patarėjams priskyrė eilinio klerko vaidmenį. Kiekvienu atveju Nausėda kalbės kitaip.
Mažiausiai keisis pagrindinės užsienio ir politikos gairės, kurias didele dalimi lemia narystė NATO ir ES. Nausėda jau pasakė, kad neketina susitikti su Rusijos prezidentu V. Putinu, kad vargu ar galima palaikyti šiltus santykius su valstybe, kuri yra agresorė Ukrainos atžvilgiu.
Vis dėl to nereiktų „svaidytis grėsmingais žodžiais ar terminais vienas kito atžvilgiu“. Jis jau kelis kartus pabrėžė, kad visos politinės jėgos turi laikytis savo įsipareigojimo skirti 2,5 proc. BVP gynybai, ir kad JAV turi ypatingą vaidmenį užtikrinant Lietuvos saugumą.
Bus stengiamasi gerinti santykius su mūsų kaimynais. Nutarimu pirmuoju užsienio vizitu keliauti į Varšuvą, Nausėda pabrėžė Lenkijos svarbą ir savo norą stiprinti tarpusavio santykius, kurie gerokai pašlijo per pastaruosius šešerius metus.
Pastaruoju metu santykiai su Baltarusija irgi buvo blogi, prezidentei Grybauskaitei nerealistiškai reikalaujant, kad Minskas nutrauktų Astravo atominės jėgainės statybą.
Nausėda supranta, kad jėgainė veiks, tad svarbu maksimaliai užtikrinti jos saugumą, bet jis įsipareigojo blokuoti elektros importą iš jėgainės. Jis norėtų gerinti santykius, nors netikras, ar pribrendo laikas aukščiausio lygio susitikimui. Santykių gerinimas nepriklauso tik nuo vienos pusės, o Baltarusijos prezidentas Lukašenka yra neprognozuojamas.
Nausėda supranta, kad „šaltas karas“ su Minsku Lietuvai nenaudingas, nors reikia užtikrinti, jog nutraukimo kaina nebūtų per didelė. Vizitai į Latviją ir Vokietiją rugpjūčio mėnesį, kai politikai ir diplomatai tradiciškai atostogauja, rodo, jog prezidentas vykdys aktyvią užsienio politiką, nors Latvijos sprendimas pirkti elektrą iš Astravo elektrinės primena, kad ir draugai gali nuvilti.
Per pirmą mėnesį Nausėda sukūrė darbštaus, sukalbamo eilinių piliečių gerove besirūpinančio prezidento įvaizdį. Bet nevalia užmiršti, kad tai jo medaus mėnuo, kad kol kas nebūta nei tų kasdienių kivirčų, nei rimtesnių išbandymų, kurie gali palaidoti geriausius naujojo prezidento norus.