Ką žvelgdami į istoriją mes galime pasakyti apie lietuvių simpatijas? Lietuviai nemėgsta laimėtojų ir laimingų pabaigų. Tiksliau, labiau nei pergalingas istorijas mes vertiname tragiškus herojų likimus. Mūsų istoriniai pasakojimai labai dažnai atkartoja skriaudos, apgavystės, neišsipildžiusios laimės motyvą.

Nuo suokalbininkų nužudyto pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo iki taip karūnos ir neužsidėjusio Vytauto Didžiojo, kuriam (tariamai ar ne) sutrukdė karūnos į Lietuvą neįleidę lenkų ponai, o vėliau pasibaidęs ir numetęs žirgas. Liublino unija iki šiol įsivaizduojama kaip lenkų ir tariamo išdaviko Žygimanto Augusto skriauda, o visi Respublikos padalijimai – kaimyninių tautų suktybė.

Tadas Blinda galiausiai sušaudomas turgaus aikštėje. Žymiai tikresnė Emilija Pliaterytė palaužiama ligos, sužinojusi apie pralaimėtą sukilimą.

Viena žymiausių lietuviškų pasakų baigiasi Žilvino užkapojimu ir Eglės našlyste bei skriauda, kuri paveikia ir medžiais paverstų vaikų gyvenimus. Banalu, bet galima priminti ir pagoniškąją raudų tradiciją, kuri sėkmingai išgyveno ne tik religinius, bet ir kultūrinius pokyčius.

Modernioje krepšinio religijoje mes turime „pavogtą“ 1995 metų Europos krepšinio čempionato auksą, „teisėjų išbauduojamą“ ir ašaras liejantį Sabonį, per vieną metimą paleistą pergalę prieš amerikiečius Sidnėjuje, kelią link aukso užkirtusį pralaimėjimą italams Atėnuose ir taip toliau, ir panašiai.

Mūsų istorijoje daugybė nuskriaustų ir nepelnytai pralaimėjusių herojų pasakojimų. Daugybė akimirkų, kuriose likimas pasisuka nesėkmės kryptimi ir ne nuo mūsų pačių, o nuo prakeiktų aplinkybių priklauso galutinis rezultatas.

Tiek, kad galima net įtarti, jog esame slapčia pralaimėjimais ir liūdesiu besimėgaujanti tauta. Pratęsiant krepšinio analogiją, bronza mums kartais spindi labiau nei auksas.

Mūsų istorijoje daugybė nuskriaustų ir nepelnytai pralaimėjusių herojų pasakojimų. Daugybė akimirkų, kuriose likimas pasisuka nesėkmės kryptimi ir ne nuo mūsų pačių, o nuo prakeiktų aplinkybių priklauso galutinis rezultatas. Tiek, kad galima net įtarti, jog esame slapčia pralaimėjimais ir liūdesiu besimėgaujanti tauta.
Paulius Gritėnas


Nenuostabu, kad nuskriausto herojaus įvaizdis toks sėkmingas ir mūsų politiniame gyvenime. Politiniai lyderiai Lietuvoje žymiai dažniau gimsta ne dėl sėkmės, o dėl skriaudos ar įsivaizduojamos skriaudos naratyvo.

Pirmasis ir ryškiausias pavyzdys moderniojoje istorijoje – kankinio vaidmenyje sužibęs ir sudegęs nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas. Buvęs lakūnas instruktorius Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė tik tapęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos nariu. Mažai kas ir iki šiol žino, kad R. Paksas priklausė ir Lietuvos komunistų partijai, ir po nepriklausomybės atgavimo susikūrusiai LDDP.

Vilniaus miesto meru trumpai pabuvęs R. Paksas buvo paskirtas devintosios Vyriausybės ministru pirmininku.

1999 metų spalį, nesutikdamas su „Mažeikių naftos“ pardavimu „Williams International“, jis skambiai pasitraukė iš posto kreipdamasis į visuomenę ir Lietuvos televizijos eteryje. Tolesnė įvykių eiga – jau tik istorija.

Nepaisant to, kad vėliau R. Paksas tapo Lietuvos liberalų sąjungos pirmininku, o galiausiai sukūrė ir savo partiją, kai kurių akyse jis visada išliko kovotoju prieš sistemą.

R. Pakso kankinystės ir nuskriausto herojaus naratyvą dar labiau sustiprino jo nušalinimas iš prezidento pareigų.

Tiesa, 20 metų trunkantis kankinio vaidmuo, panašu, pabodo net ir didžiausiems politinės mitologijos fanams. Dar kartą patekti į Europos Parlamentą didžiausiam Lietuvos politinio gyvenimo „kankiniui“ šiemet nebepavyko.

Nuskriausto herojaus vaidmenį į naują lygmenį kilstelėjo to paties R. Pakso įkurtos „Tvarkos ir teisingumo“ partijos deleguotas buvęs vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Savo politinę karjerą kruopščiai planavęs ir planuojantis S. Skvernelis pasinaudojo konfliktu su visuomenėje prastą įvaizdį turėjusia tuometine Seimo pirmininke Loreta Graužiniene.

Politiniai lyderiai Lietuvoje žymiai dažniau gimsta ne dėl sėkmės, o dėl skriaudos ar įsivaizduojamos skriaudos naratyvo.
Paulius Gritėnas


Šuolį į didžiąją politiką dabartinis premjeras padarė noriai pasakodamas kaip jam su automatu pabėgusio Igorio Molotkovo gaudynių naktį skambino Seimo pirmininkė.

„Buvo keistas ir neadekvatus pokalbis, Seimo pirmininkei bandant auklėti ar paaiškinti, kaip turi policija darbuotis. Tiesiog nekonstruktyvų pokalbį teko pabaigti ir viskas. Nes tikrai buvo kiti reikalai. Tiesiog trukdė man. Kai vyksta tokie darbai, tiesiog norisi, kad netrukdytų niekas eterio be reikalo“, – pasakojo tuometinis vidaus reikalų ministras.

Lakoniškai ir su ironiškai šypsenėle S. Skvernelio pasakojama istorija tapo tų savaičių viešosios erdvės folkloru.

Didžioji dauguma pasinaudojo dar viena galimybe pasijuokti iš kompetencijos stokojančios Seimo pirmininkes, o vidaus reikalų ministras po kurio laiko pradėjo slapčia derėtis su partijomis, kurios turėjo tapti platforma žygiui į premjero postą.

Dabar tas pats lakoniškumas, išsisukinėjimas nuo tiesioginių klausimų ir sarkastiškos pastabos iki priešpaskutinio valdžios laiptelio užkopusiam S. Skverneliui nebekrauna lengvo populiarumo. Užuojauta ir pasitikėjimas atsitokėjus greitai pavirsta įtarumu ir net antipatija. Staiga į populiarumą pakilęs politikas gali tapti ir vienu nemėgstamiausių.

Kitos atskiro paminėjimo vertos nuskriaustų ir dėl savo tariamos skriaudos visuomenės simpatijų sulaukusios istorijos – Neringos Venckienės ir viso jos rėmėjų būrio žygis nuo Garliavos kiemų barikadų iki Seimo rūmų, iš dalies tokia skriaudos skraiste vis dar sėkmingai naudojasi ir Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, norintiems pasakojantis apie Lietuvos teisėsaugos ir teismų persekiojimą, skriaudos motyvo nuolat griebiasi ir nusikalstamo pasaulio veikėjai, pasakojantys apie savo gerus darbus ir sufabrikuotus kaltinimus.

Panašu, kad skriaudos ir likimo neteisingumo motyvas ne tik nemenksta, bet ir populiarėja.

Apie paslaptingą priešiškų jėgų sąmokslą nuolat prabyla ne viena partija ir jos veikėjai. Konservatoriai noriai įžiūri Kremliaus ranką Vilniaus miesto mero veiksmuose, tuo metu valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis konservatorių sąmokslą įžvelgia beveik visur.

Prieš prezidento ir EP rinkimus R. Karbauskio nuolat kartotas perspėjimas, kad prieš valstiečius ir jų remiamus kandidatus susivienijusi žiniasklaida ir sisteminės partijos smogė jam atžagaria ranka atgal.

R. Masiulio asmenyje mes turime naują puikią nuskriausto ir nepelnytai likimo ar piktadarių nublokšto herojaus istoriją, kuria būtų tiesiog gėda nepasinaudoti.
Paulius Gritėnas


Dabar jau pats R. Karbauskis ir jo bendražygis S. Skvernelis atrodo kaip tie sisteminiai engėjai, išguję iš posto visuomenės populiarumo sulaukusį ir jį auginantį buvusį susisiekimo ministrą Roką Masiulį.

Prezidentas Gitanas Nausėda įtartinai pranašiškai jau pareiškė, kad R. Masiulis gali tapti naujos politinės jėgos vedliu. Aplink maištininko tolę turėjusį ir kankinio vaidmenį staiga įgavusį buvusį ministrą pradėjo suktis net kelių partijų strategai.

Jeigu paklaustumėte manęs, tai R. Masiulio asmenyje mes turime naują puikią nuskriausto ir nepelnytai likimo ar piktadarių nublokšto herojaus istoriją, kuria būtų tiesiog gėda nepasinaudoti. Sprendžiant iš prezidento pasisakymų, kažkas tikrai pasinaudos.

Štai toks mano kuklus spėjimas, stebint tai, kaip noriai mes politines preferencijas pakreipiame vedini užuojautos ir noro pakeisti istorinį lietuviško herojaus likimą.

Žvelgiame į bronzą ir vis įžiūrime joje tą viliojantį aukso spindesį. Gal šį kartą viskas bus kitaip, kužda mums tingus abejingumas ir greita užmarštis.