Čia aš apie gudrius Rusijos spąstus ir naują Kremliaus informacinio karo ginklą, puikiai sumanytą ir veikiantį nuostabiai: tai palengvintos kelionės į Kaliningradą (kurį mes vadiname Karaliaučiumi, tik jie to nežino).
Kiekvieną kartą, kai iš Kremliaus pusės pasigirsta malonūs kviečiantys balsai ir ant žemės barkšteli dubenėlis su pigiu ėdalu, reakcijos visada yra vienodos: protingi žmonės žino, kodėl taip daroma ir prie dubenėlio nereikia artintis, jei nenori pasekmių, o kvailiai laimingi šokinėja ir stoja į eilę prie bliūdelio, pasistumdydami ir garsiai palaimingai dejuodami, koks gardus ir pigus ėdalas, „tai ne pas mus namie“.
Tas pats yra ir gyvūnijos pasaulyje: patiklūs eina prie jauko, kai jų laukia bokštelyje medžiotojai, o gudrūs ir atsargūs sulaukia pavasario, o pavasarį sulaukia palikuonių, kuriems genetiškai persiduoda atsargumas ir protas.
Neatsargumas ir pavojaus nesuvokimas, nežinojimas, kad veiksmai turi pasekmes, yra būdingi silpniems individams, kurių giminė pasmerkta per kelias kartas išnykti – tas pats galioja ir žmonėms, ir kitiems žinduoliams, ir paukščiams, ir net žuvims.
Dinozaurai išnyko iš mūsų planetos, greičiausiai, ne dėl meteorito: jų neliko, nes buvo naivūs ir neatsargūs.
Ką prisidirba lietuviai, kai naiviai patiki sirenų balsams ir melagingomis pasakomis, mes visi esame matę – ir mūsų laikais, kai paskambina telefoniniai sukčiai, ir naivi senolė nuneša visas santaupas prie degalinės, kad vaiką iš milicijos paleistų, ir ankstesniu istoriniu laikotarpiu, kai būrelis patiklių idiotų (greičiausiai „blogo nenorėjusių“, bent jau taip apie juos kalbėjo jų artimieji) – tarp jų Liudas Gira, Petras Cvirka bei kvaila ir naivi lakštingala poetė Salomėja Nėris, kurios ten nebūtų kvietę, jei iš jos nebūtų pasirodę, kad ji gali patikėti pasakomis ir priduoti savo Tėvynę okupantams.
Čia apie naivumo pasekmes.
Jei ne tie piktybiniai patiklūs kvailiai, ar nebūtų Lietuvos žmonių vežę į Sibirą, kankinę, žudę ir persekioję?
Šita ilga įžanga yra tam, kad jums pasidarytų aiškiau, koks yra jūsų supratingumo ir naivumo lygis, jeigu važiuojate į Kaliningradą pasižmonėti, pigiai apsipirkti ir nebrangiu pajūrio poilsiu pasidžiaugti.
Jums atrodo, kad nieko čia tokio, kad viskas gerai ir viskas yra paprastas smalsumas, galima dairytis ir džiaugtis nedidelėmis kainomis, ir kad visi supranta rusiškai (ypač aktualu tai tautos daliai, kuri anglų kalbos niekaip nesugebėjo per trisdešimt metų išmokti).
Maža to, jie džiaugiasi matydami, kaip Kaliningrade viskas atsilikę, keliai išdaužyti, žmonės dar pilkesniais veidais, nei bloguose Klaipėdos rajonuose ir visokie sovietiniai vaizdeliai aplink – tai būna pirmas kartas po daugelio metų, kai jie pajunta pasididžiavimą Lietuva.
Prieš tai jie paskutinį kartą Lietuva didžiavosi dar sovietiniais laikais, kai pas mus atvažiuodavo svečiai iš Rusijos ir stebėdavosi, kaip mes čia gerai gyvename, čia toje Pribaltikoje yra sviesto (kasdien), dviejų rūšių fermentinio sūrio, individualūs gyvenamieji namai, geri keliai ir skilandžiai, o pas juos vargšus Rusijoje nieko nėra, tai argi mes Lietuvoje ne šaunuoliai esame? „Jie mus Vakarais laiko.“
Paprastai jie apie savo Lietuvą kalba, kaip apie kvailių kraštą, kuris perka šarvuočius, nors neturi su kuo kariauti – tokie yra dovana priešui.
Karas būna pralaimėtas ne tada, kai teritoriją užima svetima kariuomenė ir okupacinė valdžia pradeda dalinti savo šalies pasus ir keisti gatvių pavadinimus. Karas būna pralaimėtas tą patį momentą, kai didžioji dalis gyventojų praranda valią gintis, priešintis ir kariauti.
Jie nesupranta tikrosios savo veiksmų prasmės. Tuoj aš paaiškinsiu, ką daro šie naivuoliai. Tiesą sakant, jei okupuotas Krymas būtų šalia ir jeigu okupacinė Rusijos valdžia irgi pasiūlytų kokias nemokamas vizas, jie brauktų ir ten ir džiaugtųsi šilta Juodąja jūra, pigiais ir nudrožtais kurortais ir sovietiško vaizdo šašlykinėmis.
O kad aneksuota teritorija, tai čia politika, ai, gal nesigilinkim.
Tie lietuviai, kurie šiandien lankosi Kaliningrado srityje pagal šalies-agresorės (Rusijos) siūlomą cukruotą įvaizdžio gerinimo programą, važiuoja į sovietų okupuotą kraštą, po Antrojo pasaulinio karo laikinai perduotą Sovietų Sąjungai administruoti ir taip ir likusį Blogio Imperijos sudėtyje.
Iš Kaliningrado buvo išvežti velniop visi vietos gyventojai (tie, kas liko gyvi po Raudonosios Armijos žudymų ir žaginimų), visi iki vieno vietovardžiai – nuo miesto iki upeliūkščio – buvo pervadinti, kad nė kvapo neliktų, ir teritorija buvo militarizuota, kad būtų dar vienas Rusijos kumštis Vakaruose.
Sveiki atvykę į motulės Rusijos gintarinį lopinėlį prie Baltijos jūros, laisvos Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos piliečiai. Jauskitės kaip namie, nes mes tiksliai taip pas jus pasijusime, kai tik mums ateis laikas. Tik mes prie muitinių eilėse nelauksime, kaip jau darėme Medininkuose 1991 metais, prisimenate?
Palengvinto atvykimo programa yra skirta ne turizmui skatinti ir ne atitinkamas pajamas pritraukti. Tai Rusijos asimetrinis karas: paglostykim tuos, kurie naivūs ir patiklūs, pasėkim kuo daugiau abejonių, kad laisvos šalies ir Vakarų kelias yra geriausias, duokime rūpesčio ir dėmesio iliuziją tiems, kurie jaučiasi Lietuvoje labiausiai nuskriausti – daugiausia, žinoma, važiuos tų, kurie bet kur keliautų, nors ir pas velnius į požemius, jei ten kas nors yra pigiau.
Tie, kas supranta, kad reikia ne mažos kainos ieškoti, o gerų pajamų, nevažiuos į Kaliningradą, nes jiems nėra gyvenimo tikslas dar viename šiukšlyne pasirausti. Į Kaliningradą nevažiuos ir didžioji dauguma emigrantų, išvykusių dirbti į Britaniją, Airiją ar Norvegiją: jie visi norėjo geresnio gyvenimo ir jį rado, todėl jiems nereikia važiuoti į vargingiausią Baltijos jūros pakrantės pažastį, kad truputėlį pakeltų savo savivertę.
Jie vaikšto į visokių Gazmanovų koncertus, žiūri propagandinius Rusijos kanalus, jei tik jiems leidžia, ir renkasi kenkėjiškose feisbuko grupėse, kuriose dergia Lietuvą. Jie yra derlingiausia terpė, kurioje galima auginti parsidavėlių, pasidavėlių ir išdavikų nuotaikas. Tiems žmonėms Kaliningrado palengvinto atvažiavimo programa ir yra sugalvota.
Pasienyje su Kaliningrado sritimi yra ir daugiau indikatorių, kam visa ši propagandinio karo programa yra skirta: ten važiuojantys laisvos Lietuvos europiečiai randa viską, ko pas mus jau nėra: ilgas eiles, nesąmoningas muitinės procedūras, neefektyvumą, užsienio kalbomis nekalbančius pareigūnus, bet jiems visa tai yra tvarkoje, nes tie laisvos Lietuvos piliečiai prisimena, kaip su jais buvo elgiamasi okupacijos laikais, ir visiškai neturi nieko prieš, kad tai jiems pakartotų, ir jeigu galima, kuo šiurkščiau.
Jiems patinka šiurkščiai, ir kad dar su jais kuo bjauriau kalbėtų. Jiems nuo to užsiveda ir pabunda seniai pamiršti nuolankaus kumečio jausmai ir stumdomo paklusnaus galvijo erotika.
Pabaigai jums anekdotas. Jei jau esu pasakojęs, atleiskite. Galite neskaityti.
Kalbasi dvi varlės. Viena pasakoja: mūsų kūdroje tokie dalykai darosi, tu nepatikėsi. Užvakar einu per Didįjį Kupstą, mane išžagino. Einu vakar – vėl išžagino. Nepatikėsi, šiandien irgi buvau išžaginta. Ir rytoj pro Didįjį Kupstą eisiu.
