Linas Kojala. Vokietijos ir JAV santykiai? Tai – komplikuota

Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai yra komplikuoti. Bent jau taip mano viena iš pusių.

Praėjusių metų pabaigoje „Pew“ atliktas tyrimas atskleidė įdomią skirtį; beveik trys ketvirtadaliai respondentų Vokietijoje santykių su JAV būklę įvertino kaip „blogą“ (naujausi tyrimai rodo, kad šis skaičius galėjo perkopti ir 80 proc.).

Negana to, tik 19 proc. Vokietijos gyventojų mato JAV kaip patikimą partnerį – tai dešimtadaliu mažiau, nei tokia įvardija Rusiją. Paradoksalu, bet kitoje Atlanto pusėje pozityvo daug daugiau – 70 proc. amerikiečių tikino, jog santykiai su vokiečiais yra geri.

Tokia skirtis – stebinanti, tačiau atspindinti sudėtingą dvišalių santykių dinamiką. Jos priežastimi būtų paprasčiausia įvardyti Donaldą Trumpą, kurio asmenybė Vokietijoje sutinkama itin kritiškai – priešingai nei pirmtako Baracko Obamos, kuris Berlyne sutraukė minias gerbėjų, dabartinio JAV prezidento vizitas veikiausiai iššauktų nemenkus protestus.

Visgi probleminiai aspektai tarp Berlyno ir Vašingtono nei prasideda, nei baigiasi ties vieno politiko pavarde; iššūkių aprėptis – itin plati, nuo klimato kaitos iki Irano branduolinės programos.

Pastaruoju metu ypač išryškėjo energetinis dėmuo. Dar šiemet gali pradėti veikti „Nord Stream 2“ dujotiekis, kuriuo iš Rusijos į Vokietiją tekės dujos.

Prie šio projekto, vertinamo apie 10 mlrd. eurų, prisideda Austrijos, Nyderlandų, Italijos, Šveicarijos įmonės. Bet netrūksta ir priešininkų – Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavijos valstybės, o taip pat Europos Komisija tikina, kad tai neatitinka bendrų ES energetikos politikos prioritetų.

Ne nuošalyje ir JAV, kuri imasi konkrečių veiksmų: Senato užsienio reikalų komitetas praėjusią savaitę triuškinančia balsų persvara 20 prieš 2 išreiškė paramą sankcijoms, kurios taikytųsi į projektą vykdančias įmones. Paprastai tariant, tiesiogiai prie „Nord Stream 2“ projekto įgyvendinimo prisidedančioms kompanijoms grėstų dideli nuostoliai, o tai nemaloniai nuteikia minėtų Vakarų šalių politikus.

Priešingai nei pirmtako Baracko Obamos, kuris Berlyne sutraukė minias gerbėjų, dabartinio JAV prezidento vizitas veikiausiai iššauktų nemenkus protestus.

Linas Kojala

Trumpas ir anksčiau ne kartą aršiai kritikavo dujotiekio statybas, teigdamas, jog „mes saugome Vokietiją nuo Rusijos, o Rusija gauna milijardus dolerių iš Vokietijos“, bet jokių konkrečių sprendimų nepriėmė.

Todėl naujasis įstatymas, kuriam palaikymą išreiškė ir Respublikonų, ir Demokratų partijos politikai, galėtų įpareigoti prezidentą taikyti sankcijas. Tiesa, formaliai teisės aktas būtų priimtas tik po balsavimo bendrame Senato posėdyje, taip pat Atstovų Rūmuose, o įsigaliotų pasirašytas paties prezidento.

Amerikiečiai, žinoma, turi pragmatinių interesų prieštarauti šio dujotiekio statyboms – JAV pati eksportuoja dujas ir suskystintų dujų terminalus mato kaip vartus į Europą (vien 2016–2019 m. JAV dalis į Europą išaugo keleriopai ir sudaro beveik trečdalį visų dujų eksporto apimčių).

Tačiau kartu argumentuotai pažymima, kad „Nord Stream 2“ didina Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų, skaldo ES valstybes bei kenkia Ukrainos dujų tranzito šalies interesams (Kijevas gali netekti net iki 2 mlrd. dolerių pajamų).

Ši situacija nėra nauja – netgi priešingai, analogijos su Šaltojo karo laikų dujotiekiu, sujungusiu Sovietų Sąjungą ir Europą, yra akivaizdžios.

Trans–Sibiro dujotiekis, kurio ilgis 4,5 tūkst. kilometrų, statybų metu buvo įvertintas 15 mlrd. dolerių. Juo siekta rusiškomis dujomis patenkinti europiečių, ypač Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos, energetikos žaliavų poreikį.

JAV negailėjo kritikos – prezidentas Ronaldas Reaganas nuogąstavo dėl augančios Senojo žemyno priklausomybės nuo sovietinių išteklių, todėl siūlė anglių bei branduolinės energetikos alternatyvas; be to, kad Sovietų Sąjungai – tiksliau jos grėsmingai karinei pramonei – šis projektas buvo papildomas finansavimo šaltinis.

„Bet kokie mėginimai padėti Sovietų Sąjungai išsivaduoti iš ekonominių bėdų ne tik sumažina spaudimą vidaus reformoms, bet ir sumenkina galimybes globalių karinių grėsmių mažinimui“, – tuomet kalbėjo Reagano atstovas.

Europiečių, mačiusių tokio projekto naudą kuriant darbo vietas ir mažinant pramonės gamybos kaštus, tokie argumentai neįtikino – nei tuomet, nei dabar.

JAV nusprendė taikyti sankcijas – iš pradžių tik savo įmonėms, kurios vienaip ar kitaip prisidėjo prie projekto; galiausiai, po ilgų svarstymų, įtrauktos ir kitų valstybių – pirmiausia Europos – kompanijos. Tai sukėlė nepasitenkinimo bangą; Reagano kritikai teigė, jog griaunama transatlantinių santykių vienybė – juk tuo metu Sovietų Sąjungos žlugimas dar anaiptol neatrodė kaip reali artimiausio laikotarpio perspektyva.

Projekto nauda Europai – o taip pat auganti priklausomybė nuo Rusijos – dabartinių konfliktų kontekste kelia rimtų abejonių, į kurias atsakoma gana siaurais atskirų valstybių ekonominiais interesais.

Linas Kojala

„Ginčas atvėrė skylę Vakarų Aljanse“, – rašė britų dienraštis „The Times“. Niršo ir prancūzai, kurių užsienio reikalų ministras kaltino Vašingtoną „nesirūpinant mūsų problemomis“.

Reaganas kurį laiką laikėsi, teigdamas, kad situacija reikalauja vienašališko JAV veikimo, bet netrukus buvo pasiektas konsensusas ir sankcijos nutrauktos.

Dabar JAV yra ant panašaus sprendimo slenksčio. Viena vertus, sankcijų taikymas taptų dar vienu pleištu santykiuose su Paryžiumi, Berlynu ir keliomis kitomis reikšmingomis ES sostinėmis; žinant, kad JAV dar galutinai neatsisakė idėjos padidinti importo muitus vokiškiems automobiliams (tai Vokietijai galėtų kainuoti apie 7 mlrd. eurų kasmet), brangiai atsieinantys sąjungininkų ekonominiai karai neatrodo pageidautini.

Juo labiau, kad apie du trečdaliai „Nord Stream 2“ jau nutiesta, tad klausimas, ar projektą dar įmanoma reikšmingai paveikti.

Kita vertus, projekto nauda Europai – o taip pat auganti priklausomybė nuo Rusijos – dabartinių konfliktų kontekste kelia rimtų abejonių, į kurias atsakoma gana siaurais atskirų valstybių ekonominiais interesais.