Pagrindinis vaidmuo teko Ramūnui Karbauskiui, dar gegužės pradžioje pradėjusiam grasinti, kad „valstiečiai“ trauktųsi iš valdžios, jei pralaimėtų Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus.

Kiekvieną pralaimėjimą Karbauskis vadino pergale, o dažnai linksniuojamas pasitraukimas neįvyko. Dėl savo išdaigų jis tapo bene nepopuliariausiu Lietuvos politiku.

Premjero Sauliaus Skvernelio vaidmuo melodramoje buvo ne mažiau svarbus negu Karbauskio. Jis kalbėjo apie naujos daugumos sudarymą, po pralaimėjimo ilgai aiškino nežinąs, ar pasiliks premjeru.

Skvernelio gąsdinimai nebuvo veiksmingesni negu Karbauskio, bet tęsėsi dar ilgiau. Tačiau jo reitingai ne taip smarkiai smuko, juk jis vis tiek vadovavo Vyriausybei, tad dirba, o Karbauskis tik kalbėjo ir kalbėjo.

Kaip prastos melodramos siužetas neįtikina žiūrovų, panašiai nusibodo neįtikinami Karbauskio ir Skvernelio plepalai apie pasitraukimą.

Į Vyriausybės sudarymo batalijas buvo įtrauktas išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Tai buvo pirma naujai išrinktų prezidentų proga veikti vidaus politiką, parodyti savo galią, ir suteikti toną savo administracijai.

Nauji prezidentai paprastai dalyvauja Vyriausybės formavime, Nausėda daugiau negu jo pirmtakai. Jis tuojau pareiškė, kad skiriant naujus ministrus, jis automatiškai nepritars siūlomiems kandidatams: „Tie, kurie planuoja būti ministrais, tegu nebūtinai skuba siūtis ministrų kostiumų, o tie, kurie jau turi tuos ministrų kostiumus, nebūtinai tegu atiduoda tuos kostiumus į komisą.“

Jis nedviprasmiškai davė suprasti, kad krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis turi likti savo poste, o bet kurį kitą pretendentą veikiausiai atmestų. Lyg šiol prezidentai tenkinasi nepritarti, jų nuomone, netinkamiems ministrams, bet Nausėda žengė žingsnį toliau, nurodydamas, kas turėtų būti skiriamas.

Jis teigiamai vertino susisiekimo ministrą Roką Masiulį, apie kurio atleidimą buvo plačiai kalbama, reiškė abejonių dėl ministrų Lino Kukuraičio bei Giedriaus Surplio. Atrodė, kad į jo taikiklį dar pateks sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga bei kandidatas į eurokomisarus.

Lyg šiol prezidentai tenkinasi nepritarti, jų nuomone, netinkamiems ministrams, bet Nausėda žengė žingsnį toliau, nurodydamas, kas turėtų būti skiriamas.
Kęstutis Girnius


Nors „valstiečiai“ jau buvo pasiūlę Virginijų Sinkevičių į postą, žiniasklaida pranešė, kad naujoji Europos Komisijos (EK) vadovė Ursula von der Leyen laišku prezidentui paragino Lietuvą pasiūlyti kandidatę moterį į eurokomisarus.

Nausėdos spaudos atstovui pasakius, jog moters nominavimas didintų galimybę gauti vertingesnį portfelį EK, susidarė įspūdis, kad prezidentas ir šiuo klausimu norės tarti savo žodį. Lemti penkių ministrų ir vieno komisaro likimą nėra mažmožis, tai reikštų, kad jis žengia Vyriausybės galių uzurpavimo linkme.

Nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Nausėda tvirtai palaikė Sinkevičiaus kandidatūrą, nesiūlė moters. Masiulis buvo pakeistas, ministro posto taip pat neteko Surplys, bet dėl to, kad jo portfelį perėmė kita partija. Kukuraitis ir Veryga išlaikė savo vietas, o Lenkų rinkimų akcija pritarė prezidento siūlymui ir į vidaus reikalų ministrus pasiūlė moterį, Seimo narę Ritą Tamašunienę.

Teigiamai vertinu Nausėdos vaidmenį formuojant Vyriausybę. Jis išsakė savo nuomonę dėl įvairių ministrų, aiškiai pasakė, kas svarbu (kad Karoblis liktų), nesivėlė į ginčus, nesistengė primesti savo valios dėl Kukuraičio ir Verygos, vengė kategoriškų pasmerkimų, panašių į tuos, kuriuos prieš penkerius metus Grybauskaitė taikė Darbo partijai. Tad nei su Seimu, nei su premjeru nebuvo didesnių nesutarimų, kurie būtų galėję užnuodyti tolesnius jų santykius.

Jis parodė turįs savo nuomonę, bet kad ir sukalbamas. Ne mažiau svarbu tai, kad jis nepaisė von der Leyen raginimų teikti ir vyro, ir moters kandidatūras.

Palaikydamas Sinkevičių, jis parodė, kad Lietuva siūlo savo kandidatą, o ne pateikia kelias pavardes, lemiamą sprendimą perleisdama kam nors kitam.

Opozicinių partijų reakcijos buvo neadekvačios, nors tokios, kurių buvo galima tikėtis. Seime vyrauja smulkaus bambėjimo kultūra, pomėgis kritikuoti viską, ką dauguma daro.

Svarbiais klausimais kritika labai reikalinga, bet smulkesniais reikalais pravartu tylėti, jei nėra ko rimtesnio kritikuoti.

Nuolatinė konfrontacija ilgainiui paveikia nuotaikas ir nuostatas, oponentai tampa priešais, užmirštama, kad yra bendrų reikalų, ir kad vieni ir kiti neva dirba Lietuvai ir jos žmonių gerovei.

Palaikydamas Sinkevičių, Nausėda parodė, kad Lietuva siūlo savo kandidatą, o ne pateikia kelias pavardes, lemiamą sprendimą perleisdama kam nors kitam.
Kęstutis Girnius


Sinkevičius buvo tinkamas kandidatas. Kaip jį vertino opozicija? Socialdemokratų frakcijos seniūnas Julius Sabatauskas pasakė, kad frakcija neturi išankstinės nuomonės dėl V. Sinkevičiaus, bet klaus premjero, „kodėl neatsižvelgiama į Europos Komisijos pirmininkės prašymą teikti du kandidatus – tiek vyrą, tiek moterį“. Ne tas klausimas svarbus. Reikėtų klausti, kodėl turėtume atsižvelgti į tokį neįprastą prašymą, ir gero atsakymo nesulauktume.

Partijos pirmininkas Gintautas Paluckas pasisakė griežčiau. Frakcija nebalsuos už Sinkevičių, nes yra geresnių kandidatų, pavyzdžiui, ilgametė europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė. Jei socdemams taip rūpi paskirti moterį, kodėl jie to nedarė prieš penkerius metus, iškeldami Blinkevičiūtės užuot Andriukaičio kandidatūrą?

Siekiant lyčių lygybės galėtų Sabatauskas arba Paluckas atsisakyti savo posto, bet vargu ar to sulauksime.

Konservatorių laikysena buvo santūresnė ir protingesnė. Seniūno pavaduotojas Jurgis Razma sakė, kad V. Sinkevičius – geriausias galimas „valstiečių“ kandidatas, lyg duodamas suprasti, kad jį palaikys.

Būtų dar geriau, jei jis būtų paraginęs visus, kurie neturi aiškių priekaištų Sinkevičiui, už jį balsuoti, tuo pranešant Briuseliui, kad visos Lietuvos atsakingos politikos jėgos palaiko Sinkevičių, tuo sustiprinant jo kandidatūrą.

Juk sakoma, kad Lietuva nori gauti gerą portfelį EK.