Jei norite įsivaizduoti, kaip praktikoje atrodo Prezidento numylėta gerovės valstybė, nepatingėkit paskaityti su eurokomisaro beneficija (beneficium – lot. geradarystė – apdovanojimas vasalui, privilegija už karo ir kitą tarnybą) gaunamų materialinių gėrybių aprašymo.
Tai ir bus gerovės valstybė. Rojus žemėje. Visa kita – politiniai plepalai.
Beneficijų turėtojus mėgsta kviestis universitetai. Prašo paskaityti studentams paskaitą, kaip privilegiją gavusysis padarė tokią karjerą. Beneficijų turėtojai maivosi, mala visokį š…, o daugiausia, žinoma, apie vertybes, sunkų darbą ir kitaip mergiškai kuklinasi.
Taip gyvenimo ir pasakų apie trečią brolį Joną dar nesugadinti studentai nueina ne tuo keliu. Kuriuo keliu eiti jaunimui, kad susikurtų sau gerovės valstybę? Koks politinis jauno žmogaus kelias būtų efektyviausias? Kitaip sakant, kam Lietuvos politikoje gyventi gera?
Pažiūrėkim, kas nusipelnė geriau gyventi iš to, kad Seimo rinkimus laimėjo Karbauskis ir jo vestuvinis generolas Skvernelis?
Iš pradžių daug kam atrodė, kad pats Karbauskis ir jo vestuvinis generolas. Apgaulinga Pradžios knygos iliuzija. Dabar jau daugumai tapo aišku, kad Skvernelis prakišo viską, ką įmanoma, ir daugiau jis nebus niekam reikalingas kaip vestuvinis generolas (komisaras). O agrooligarcho bizniams turėta valdžia irgi gali atsirūgti.
Iš Karbauskio ir Skvernelio pergalės daugiausia išpešė ne jie patys, o Sinkevičius, bankų egzorcistas Jakeliūnas, Pranckietis, Veryga, net tokie politiniai nabagai, kaip buvę ministrai Petrauskienė ar Surplys, ir, žinoma, Lenkų rinkimų akcijos veikėjai Tamašunienė ir Narkevičius. Jei ne Naisuvos pergalė, visiems jiems tokie postai nė per sapną nebūtų užklydę.
Tai koks tas trumpiausias kelias į politinę sėkmę?
Laiku pasirinkti partiją. Blogas jaunuolio pasirinkimas – rinktis konservatorių, liberalų ir net socialdemokratų partijas. Net jei jos kada ką ir laimės, tau teks ilgai kopti įvijais partiniais laiptais, kurie panašūs į Dantės pragaro ratus. Kiek metų buvo Juknevičienei, kai ji pagaliau tapo ministre? Taigi, kad ne Sinkevičius.
Ten per daug protingų ir politiškai kryptingų.
Bet ne bėda, jei vertybių apgadintas būsi padaręs tokią klaidą. Svarbu laiku peršokti į tą eskaladę, kuris turi vestuvinį generolą. Kiek konservatoriukų šalia premjero sukasi, ar kada skaičiavote?
Bet tai jau praeitis. Tik nepasimaukite dabar ant R. Masiulio, jei tam šautų į galvą už gryną pinigą priimti Prezidento žodžius, kad galįs vadovauti politiniam judėjimui ar partijai. Masiulis gali vadovauti. Bet tik paskirtas Darbo partijos, LŽVS ar dar kieno nors.
Ne visi pulkininkai tampa generolais, ne visus generolus vestuves papuošti kviečia.
Paprastai dariniuose su tinkamai parinktu vestuviniu generolu dauguma susirinkusiųjų ir surinktųjų yra riboto proto meškiukai. Galintys pasigirti nebent puikiu komunikavimu rusiškai. O jei ir šlebizavoja anglišką tekstą, tai kaip Tamašunienė Fidžyje ar Tonge. Ten jos deklamavimas ne tik išgąsdino čiabuvius krikščionis, bet dar ir mūsų gerovės valstybei kainavo 4 000 eurų.
Laiku išsirinkęs partiją (peršokęs) turi mokėti ir laiku patylėti. Kai reikalas neaiškus ir Pirminykas ar jo Š. tuo reikalu nėra pasisakiusi. Skubiai pritarti. Pirminykui ar premjerui. Ypač „vertybių“ (kurios dorybėmis nė nekvepia, bet tai koks jūsų reikalas) ir partijos linijos klausimu.
Dar negalima šokti priekyje garvežio. Kaip koks Puidokas dėl partijos linijos. Ir pelningiausia Lietuvos beneficija tavo kišenėje.
Tenka pastebėti, kad žmonės pastaruoju metu ypač dažnai ir be pagrindo piktinasi, jog ministrais tampa tokie kaip Tamašunienė, Narkevičius ir t. t. Piktindamiesi baigia priverkti nuo liūties ir taip nukentėjusius Vilniaus kanalizacijos šulinius dėl tokio gero ministro kaip Masiulis.
O kuo čia jie taip labai skiriasi? Tiek Narkevičius, tiek Masiulis – sėkmės džentelmenai politikoje. Tik vienas visąlaik buvo įsikabinęs į Tomaševskį, o kitas kabinosi į beleką, kad tik būtų ministru.
Narkevičius čia netgi turi šiokį tokį pranašumą prieš Masiulį. Už jo nugaros yra bent jau 5 proc. rinkėjų. Masiulio gi niekas niekada niekur nerinko. Jį mums parinko. Iš pradžių Graužinienė. Paskui Karbauskis su Skverneliu.
Nori per trumpiausią laiką gauti ministro postą? Nesuk galvos dėl vertybių, kompetencijos ir ypač dėl to, ką žmonės pasakys. Kuo aukščiau tave iškels, tuo mažiau reikės ką nors mokėti dirbti. O jei dar turi tokių diplomų, kaip etninės kultūros pedagogo, ir dirbai ne tik Pikeliškių pagrindinėje, tepabando prisikabinti.
Ministrų postai – tą puikiai parodo ši Vyriausybė – turi mažai ką bendro tiek su kompetencija, tiek su žmonių skaičiumi, balsavusiu už ministro partiją. Galima netgi sakyti, postai yra atvirkščiai proporcingi partijos gautiems balsams.
Daugumai Lietuvos žmonių (kitas reikalas, kad ta pati dauguma dėl to pati kalta) šita Vyriausybė neatstovauja. Praktiškai. Kiek LŽVS kaip partija gavo balsų prieš trejus metus? Kiek daugiau nei 21 proc. O Tomaševskio ir Žemaitaičio partijos? Šiaip taip peržengė 5 procentus. Už LSDDP išvis niekas nebalsavo, o, kaip rodo savivaldos ir EP rinkimai, ir nebalsuos.
Taip išeina, kad už šią koaliciją ir jos Vyriausybę balsavo trečdalis į rinkimus atėjusių žmonių, ir tai geriausiu atveju. Tai kam ministrams parintis dėl to, ką žmonės pagalvos?
Savo ruožtu žmonės neturėtų kniaukti dėl R. Masiulio-Narkevičiaus rokiruotės. Už Masiulį jūs juk nebalsavote. O jei nebalsavote, ko taip kniaukti? Idealaus ministrų kabineto be idealaus balsavimo per Seimo rinkimus nebūna. Penktadalis lietuvių tai puikiai žino. Net 21 proc. apklausoje ką tik nurodė, kad jiems išvis dzin, kokia bus ta Seimo dauguma.
Štai kodėl nei Seimo daugumai, nei Prezidentui, nei ministrams iš principo nelabai rūpi, kas dedasi šalyje. Antai kaip tik Vyriausybės formavimo metu paaiškėjo, kad šalies visuomenė – vis dar atvirai antisemitinė. Vilniuje dėl grėsmės tikintiesiems buvo uždaryta sinagoga. Bet ar nors viena viršūnė dėl to bent suvirpino liežuviu orą? Parėmė Vilniaus merą?
Kam tai įdomu. To nepadarė nei Prezidentas, nei Ministras Pirmininkas, nei nacionalinei mažumai atstovaujantys du nauji ministrai. O kam? Kam tos vertybės?
Tiesą sakant, nei abiem lenkų ministrams, nei visai Lenkų rinkimų akcijai nerūpi net skaudžiausi lenkų mažumos klausimai. Pvz., lenkiškų pavardžių ir vardų rašyba. Ar jie pasisakė ta tema? Šio užstrigusio laike klausimo sprendimas įtrauktas į koalicijos sutartį? Lyg ir ne. Nors geresnio momento užbaigti šią Lietuvos gėdą nesugalvosi. Tik ir vėl – o kam?
Vis dažniau dingojasi, kad originali lenkų pavardžių rašyba labiau rūpi saujelei lietuvių intelektualų nei Tomaševskiui ir jo akcininkams.
Iš tiesų, kam spręsti problemas, kurios deda auksinius kiaušinius. Tada, kai reikia pavaidinti lietuvių nacionalistų auką Varšuvoje. O dar labiau prieš rinkimus, kai būtina mobilizuoti lenkų elektoratą dėl išganingų 5 proc. Kurie leis tapti sėkmės džentelmenais su ministrų portfeliais.
Kitas klausimas, kuo baigiasi sėkmės džentelmenų pasirodymai politikos olimpe?
Bene geriausiai matyti iš Žemės ūkio ministerijos būklės. Trejų metų „darbo“ rezultatas, pasak naujojo ministro Palionio, yra tai, kad „realiai ministerija yra išsibėgiojusi“. Metų pabaigoje į Kauną neplanavo vykti dirbti 85 proc. iš likusių 259 valdininkų. Kaune įdarbinta 20.
Du žemės ūkio ministrai kėlė pasagėlę į Kauną tol, kol ministerijos raitelius išvaikė. Trečiasis gaudys pabirusias Grigo bites ir nebekels avilio į Kauną.
Užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios. Tai kur Žemės ūkio ministerijoje kabinsime Nausėdos abrozdus? Štai kur klausimas. Žemės ūkio ministras turi ką spręsti. Vienintelis visame kabinete. Visi kiti viską ir taip jau turi.