Apie ką kalba politikai, išgirdę klausimą apie skurdą? Pirmiausiai pensininkus ir daugiavaikes šeimas. Nors tikrasis skurstančiojo portretas atrodo taip: maždaug penkiasdešimties metų bedarbis, dažniausiai turintis priklausomybių, labai dažnu atveju neturintis savo būsto, turintis nebevažiuojantį automobilį „Passat“.
Betrūksta, kad dar būtų paminėję gumines šlepetes ir praplikusį viršugalvį. Galiu papildyti tyrimo medžiagą savo stebėjimų išvadomis. Sovietmečio pabaigoje jis mokėsi profesinėje mokykloje, bet jos nebaigė, pirmaisiais laisvės metais bandė imtis paprasčiausių perku-parduodu verslų, į Lenkiją vežė cigaretes, paskui iš Vokietijos gabeno automobilius. 2006 – 2008 m. jis dirbo statybose, o dabar tuo metu gautą pasakiško dydžio algą primena plokščiaekranis televizorius įskeltu kampu ir reguliarūs laiškai iš antstolio kontoros apie užmirštą vartojimo paskolą.
„Turintis priklausomybių“ – tai po kelias savaites užsitęsiantys užgėrimai, kai ryte pataisęs sveikatą po pietų jis jau sunkiai pastovi ant kojų. Kai prasiblaivo ir nusiprausia, gali iš anksto nustatytą dieną ateiti į Užimtumo tarnybos, kurią tebevadina darbo birža, skyrių ir prisiekinėti aktyviai ieškojęs bet kokio darbo, bet niekas nenorėjo jo priimti. Kai neprasiblaivo, būna pusmečiui išbraukiamas iš bedarbių sąrašų ir negauna socialinės pašalpos, o ilgą skolų sąrašą papildo už tą laiką priskaičiuotas Privalomojo sveikatos draudimo mokestis.
Jeigu nutiktų stebuklas ir atsirastų darbdavys, kuris jį įdarbintų, mėnesio gale uždirbtus pinigus pasiimtų antstoliai: už greituosius kreditus, nesumokėtas baudas. Todėl gavęs Užimtumo tarnybos siuntimą į laisvą darbo vietą jis iškart prašo darbdavio: „Parašykit, kad jums netinku“. Bet kuris darbdavys tokių pretendentų per savo gyvenimą matė šimtus, tai nedvejodamas taip ir parašo.
Neklausinėkite, už kokias pajamas jis pragyvena – argi tai galima pavadinti gyvenimu. Jei savivaldybė moka socialinę pašalpą, jos užtenka vos kelioms dienoms. Kuo labiau verygtelėjusi valdžia kels alkoholinių gėrimų kainas ir mažins jų prieinamumą, tuo mažiau pinigų liks mūsų aptariamo skurstančiojo maistui. Nes gėrimas yra neginčijamas prioritetas, ir nėra čia kuo stebėtis, piktintis ar smerkti, nes taip veikia priklausomybės liga sergančio žmogaus smegenys.
Penkiasdešimtmetis bedarbis dažniausiai jau neturi nepilnamečių vaikų, kad galėtų pajusti vaiko pinigų įtaką savo biudžetui. O iš tėvų likusi gyva tik motina, kuriai dabar 70 – 80 metų. Jos pensija yra bene svarbiausias mūsų skurstančiojo pajamų šaltinis, dažniausiai naudojamas kaimo parduotuvės skolų sąsiuvinyje įrašytiems skaičiukams išbraukti. Kiti atsitiktiniai uždarbiai, kai suskaldo malkas vienišoms kaimynėms arba talkina ūkininkams, darosi vis retesni. Nes tų kaimynių vis daugiau atgula kalnelyje už bažnyčios. O ūkininkai prisipirko modernios žemės ūkio technikos ir taip planuoja darbus, kad talkininkų drebančiomis rankomis išvis neprireiktų.
Dar lieka grybai ir uogos, bet po kelių sausringų metų Dzūkijoje tikėtis iš jų pragyventi taip pat racionalu, kaip iš laimėjimų nutrinamų bilietukų loterijose.
Ką daro politikai, ne pirmus metus žadantys įveikti skurdą, mūsų aptariamam skurstančiam penkiasdešimtmečiam vyrui? Gąsdina bausti už jo ligą siūlydami vis naujus alkoholio prekybos apribojimus. Planuoja apmokestinti automobilius, kad neliktų jokios galimybės susirasti darbą artimiausiame miestelyje ir kasdien į jį važinėti.
Pabandykime drauge sugalvoti, kokia valstybės pagalba galėtų išvesti šitą gausiausią skurstančių asmenų grupę iš socialinių pašalpų gavėjų ir paverstų juos mokesčių mokėtojais? Pirmiausia reikėtų asmeninio dėmesio, kai vienas specialistas galėtų išklausyti visas žmogaus problemas, o ne tik skirti ar atimti pašalpą, siūlyti darbą arba už ką nors bausti. Galėtų pasiūlyti kelią, kurio pradžioje būtų valstybės visiškai kompensuojamas gydymas nuo alkoholizmo ir iškart po jo sekantis profesinių įgūdžių atnaujinimas pagal tikrus, o ne įsivaizduojamus to regiono rinkos poreikius.
Metusio vartoti alkoholį žmogaus gyvenime staiga atsiranda neįtikėtinai daug laisvo laiko, kurį būtina užpildyti prasminga veikla. Jei jos nebus, sugrįš svajonės, kaip gera būtų dar vieną, dabar jau tikrai paskutinį kartą išgerti. Kol susiras darbą, bet kokia savanorystė geriau už nuobodžiavimą ant sofos prieš televizorių.
Visame Vakarų pasaulyje pusamžis baltasis heteroseksualus vyras jaučiasi praradęs savo privilegijuotą padėtį, ir Lietuva čia nėra išimtis. Kai negali kumščio smūgiu užčiaupti nežinia ko rėkiančios bobos, diržu paauklėti vyresniųjų negerbiančio vaiko, didmiesčių gatvėse demonstruojasi visokie iškrypėliai, o į šalį prisileidome pabėgėlių, kai mums čia patiems darbo nėra, gali pagalvoti, kad griūva per amžius buvusi pasaulio tvarka. Įsivaizduojantis save nuskriaustu penkiasdešimtmetis vyras vienodai nesaugus jaučiasi JAV pietuose, Europos miestuose ir Lietuvos kaime. Ir visi reaguoja panašiai – balsuodami už atkurti tradicinę tvarką žadančius populistus, smurtaudami bei svaigindamiesi. Mūsiškis tik į praeivius nešaudo, nes šautuvo neįperka, bet atsigriebia išvažiavęs į kelią tuo neva nevažiuojančiu „Passat“ su 3-4 girtumo promilėm.
Nukraujavusi dėl emigracijos Lietuva negali sau leisti nurašyti visų 50+ į prarastąją kartą, numesti jiems keliais eurais didesnę pašalpą, į trūkstamas darbo vietas prisivežti ukrainiečių ir apsimesti, kad jau sukūrėme gerovės valstybę. Gerovės valstybė prasideda nuo išklausymo ir pastebėjimo, kaip iš tikrųjų jaučiasi skurstantieji, net jei klausytis tektų ne akademinių konferencijų auditorijose, o tris staliukus teturinčiame alaus paviljone prie mažo miestelio turgaus.
Nurašomi ne tik provincijos bedarbiai su savo pasatais, bet ir didžiulę patirtį sukaupę specialistai, kuriuos vien dėl amžiaus atmeta darbdaviai. Duokite jaunus ir energingus, veržlius ir negalvojančius apie rytdieną. Numesime kelis sėdmaišius, leisime po biurą važinėti paspirtukais, o savaitgalį kartu praplauksime baidarėmis ir nereikės didinti algos. O seniai – tik balastas, per daug krizių prisimena ir savo kalbomis, kad po kiekvieno veržlaus skrydžio neišvengiamai teks nusileisti ant žemės bei taupyti, griauna pozityvų nusiteikimą.
Blaivykitės, mielieji, provincijos mokyklos, dešimtmečiais maitindavusios sostinę studentais, kurie čia pasilikdavo ir tapdavo jūsų veržliąja darbo jėga, jau uždarytos, reorganizuotos į bendruomenių centrus, kur po šv. Mišių susirenka pagiedoti galadieniai senoliai. Neturite iš ko rinktis – teks atsiprašyti nurašytos 50+ kartos ir mokytis taip organizuoti darbą, kad pavyktų išnaudoti jos patirtį. O kartais ir pakęsti bambėjimą.